Fate of cultural heritage in inter-war Lithuania

Straipsnyje siekiama apibūdinti, kaip suvoktas ir vertintas kultūros paveldas tarpukario Lietuvoje, kokie jo klodai labiausiai rūpėjo tuometinės valstybės piliečiams, kaip jie saugoti. Tyrimas rodo, kad pirmaisiais nepriklausomybės metais senienų likimu domėjosi tik išprusę kultūrininkai, o ketvirtajame dešimtmetyje iškeltas kultūros vertybių apsaugos įstatymo būtinumas, pradėta kalbėti apie kultūros paveldo specifiką, nagrinėtos archeologijos, architektūros restauravimo, dailės ir etnologijos paminklų išsaugojimo problemos. Kraštotyros idėjos sulaukė atgarsio platesniuose gyventojų sluoksniuose. Susidomėję savo krašto savitumu žmonės susirūpino jo išsaugojimu. Šalyje prasidėjo kraštotyros draugijų, būrelių kūrimosi bumas, imta steigti vietinius muziejus. Kraštotyros sąjūdį rėmė valstybė. Paveldui augantį dėmesį liudijo rengiamos ekspedicijos, kurios padėjo pildyti steigiamų muziejų kolekcijas. Reikšmingų darbų nuveikė Valstybės archeologijos komisija ir Kultūros muziejaus taryba. Permainas žadėjo pastangos pagaliau sutvarkyti paminklosaugos juridinę situaciją. Augantį visuomenės susidomėjimą senosios architektūros likimu skatino spauda, vietos žiūrovams senąją dailę mėgino pristatyti muziejininkai. Viena iš skaudžiausių tarpukario Lietuvos visuomenės gyvenimo bėdų buvo nesugebėjimas rasti efektyvaus būdo apsaugoti turimą kultūros paveldą. Savosios kultūros dalimi buvo pripažinti liaudies meno dirbiniai, archeologinės iškasenos, tačiau mėgėjiškai žiūrėta į dvarų dailę, nesistengta labiau gilintis į architektūrinių paminklų istoriją, jų priežiūros specifiką.The article aims to describe how cultural heritage was perceived and evaluated in interwar Lithuania, what layers of cultural heritage citizens of the then state cared mostly about and how they were preserved. Research indicates that, in the first years of independence, only lettered people of culture showed an interest in the fate of antiquities and, in 1930s, a necessity for a law on the protection of cultural values was highlighted, talks began on the particularity of cultural heritage and issues concerning archaeology, the restoration of architecture and the preservation of fine arts and ethnology monuments were addressed. Ideas of regional studies drew a response from the general public. People who were interested in the singularity of their land became concerned over its preservation. The country experienced a boom in the establishment of associations and coteries on regional studies. Also foundation of local museums began. The movement for regional studies was supported by the state. Expeditions served as evidence for a growing attention to heritage. They helped to add to collections of new museums. Significant tasks were performed by the State Commission on Archaeology and the council of the Museum of Culture. Efforts to finally deal with the legal situation concerning the protection of monuments promised changes. Growing public interest in the fate of old architecture was stimulated by the press. Museums tried to present old paintings to local viewers. Inability to find an effective way of protecting cultural heritage was one of the deepest griefs in the interwar Lithuanian public life. Pieces of folk art and archaeological excavations were recognised as part of own culture; however, paintings in manors were considered amateurish and no attempts were made to explore the history of architectural monuments and peculiarities of their maintenance in more detail