Restrictions on the rights of Roman catholics and their priests in the North-West region of the Russian Empire in 1864-1901

Rusijos imperijoje stačiatikybė buvo įtvirtinta įstatymais kaip viešpataujanti valstybinė religija. Romos katalikai ir visi kitatikiai, išskyrus sentikius, buvo laikomi "užsienio" religiją išpažįstančiais gyventojais. Jų reikalus tvarkė Vidaus reikalų ministerijos Kitatikių dvasinių reikalų departamentas. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės politinės tradicijos bei sunkumas jos gyventojus integruoti kaip Rusijos imperijos piliečius skatino kurti ypatingą jos valdymą. Nuo 1863 m. ši teritorija buvo pavadinta Šiaurės vakarų kraštu, tiesiogiai valdomu caro skiriamų vyriausiųjų krašto viršininkų, arba generalgubernatorių, turėjusių teisę leisti aplinkraščius, faktiškai turėjusius vietinių įstatymų galią. Ypatingosios šio krašto, t. y. didžiosios Lietuvos dalies ir Baltarusijos, katalikų bei jų dvasininkų varžymų, persekiojimo ir administracinių nuobaudų, netgi kunigų trėmimo bei kalinimo vienuolynuose priemonės dar nesulaukė išsamaus tyrimo. Dauguma pagrindinių aplinkraščių bei kitų potvarkių, reguliuojančių Šiaurės vakarų krašto katalikų padėtį, ligi šiol į mokslinę apyvartą neįtraukta, nes jie išblaškyti Lietuvos ir Rusijos archyvuose. Siekiant padėti Katalikų Bažnyčios istorijos ir atitinkamos vyriausybinės politikos tyrinėtojams, publikuojami pora istorikams dar nežinomų apžvalginio pobūdžio oficialiųjų raštų, kurie gali būti savotiškas vadovas specialiųjų Šiaurės vakarų kraštui skirtų teisinių ir administracinių aktų labirintuose.Two 1901 documents (translated from Russian into Lithuanian) from the Russian State Historical Archive in Saint Petersburg, are published: A Memorandum of the Vilnius Governor-General and a table-certificate by the Interior Ministry Department of Spiritual Affairs for Foreign Religions supplementing it. They review in an informative manner the Catholic congresses in 1864-1901 and systematically list relevant laws and the circulars of the Minister of Internal Affairs and the Vilnius governor-general. The following topics are described: the control of the Catholic theological seminaries, the administration of priests' duties, the limitations on priests leaving their parishes, the restrictions on religious processions and ceremonial funerals, the censorship of sermons and the right to preach them, the ban on church servants to wear uniforms, the ban according to an old tradition to shoot during Easter, for priests to visit mixed catholic and Orthodox families, the directions to publish church calendars with a translation into Russian, the compulsory celebration of state holidays in churches, the oath and first celebrated Mass of newly ordained priests, the abolition of church brotherhoods, the limitation of the number of churches and chapels, the restrictions on the construction and repair of churches, the rules for collecting donations for these matters, the prohibition of erecting crosses along roads and at farmsteads and repairing them, the punishment of Catholic priests for having Orthodox servants. Moreover, the circulars issued to limit Polish influence in the region are described: to eliminate the Polish language from public life, to punish secret teaching, to take away Polish prayer-books from Orthodox believers, to end the issuance of permits for travelling book sales, to forbid the establishment of Polish libraries and reading-rooms, to control those going to study in the Vistula provinces (Poland), to ban Polish clothes and harness. The valid measures for expanding Russian land-ownership in the region, for settling colonists, and for limiting the right of local clergy to dispose of their land are discussed. The orders concerning the replacement of Catholic officials by orthodox ones, the Russification of the Vilnius theatre and its maintenance, the publication of a local newspaper, donations to institutions for school girls and charity, permits to keep firearms. Both documents are published for the first time