Mobility of the Roman Catholic clergy and its control in the dioceses of Samogitia (Telšiai) and Vilnius (after the uprising of 1863–1864 and until the beginning of the 20th century)

Straipsnyje atkuriamos valdžios priemonės, kurios reglamentavo Romos katalikų dvasininkų mobilumą po 1863-1864 m. sukilimo, analizuojama jų taikymo praktika Žemaičių (Telšių) ir Vilniaus vyskupijose. Tai leidžia detalizuoti valdžios politiką vadinamajame Siaurės Vakarų krašte (SVK), atskleisti dvasininkų socialinę elgseną, parodyti, kaip po 1863-1864 m. sukilimo Romos katalikų dvasininkai dalyvavo socialinės komunikacijos sistemoje. Romos katalikų dvasininkų judėjimo kontrolė SVK, atsižvelgiant j atstumą ir administracinę erdvę, buvo pavesta ne tik dvasinei vyresnybei, bet ir pasaulietinei valdžiai: stano (policijos nuovados) pristavui, uriadnikui, apskrities ispravnikui, gubernatoriui, generalgubernatoriui ir vidaus reikalų ministrui. Mobilumo kontrolės priemonės beveik nekito keletą dešimtmečių, o centro ir vietinės valdžios aplinkraščiai tik stiprino kontrolę. Mobilumo kontrolė rodo valdžios nepasitikėjimą Romos katalikų dvasininkų socialine grupe. Aplinkraščių gausa leidžia abejoti kontrolės politikos veiksmingumu ir nuoseklumu. Kartu su mobilumo kontrole buvo reglamentuojamas dvasininkų dalyvavimas religinėse praktikose, sielovados pareigų atlikimas. Ribodama dvasininkų judėjimą, susijusį su sielovada, valdžia siekė savaip reglamentuoti religinį gyvenimą, keisti religinių praktikų vyskupijose tradiciją.This article reconstructs the government’s means of regulating the mobility of the Roman Catholic clergymen after the 1863-1864 uprising. It presents an analysis of the application of such means in the Samogitian (Telšiai) and Vilnius episcopates. Such reconstruction allows for elaborating on the governments policy in the so-called North West Region (NWR) and the clergymens social behavior, and shows what opportunities to participate in social communication Roman Catholic clergymen had after the 1863-1864 uprising. The control over Roman Catholic clergymen’s mobility in the NWR had to be exercised both by church superiors and civic authorities, such as the pristav (higher police officer) of a police station (stan), uriadnik (local police constable), district ispravnik (head of police), governor, governor-general, or the interior minister himself. Who assumed the control depended on the distances covered and the administrative unit in which the mobility took place. The means of control almost did not change for a few decades. Indeed, the circulars of the central and local governments constantly made the control stricter. The established control over the mobility of the Roman Catholic clergymen reveals that the official government did not trust this social group. The abundance of circulars, in turn, casts doubt on the efficiency and consistency of the control policy. In addition to mobility control, the clergymens religious practices, such as performing their duties in offering spiritual guidance, were also regulated. By restraining the clergymen’s mobility related to the offering of spiritual guidance the government in a way attempted to regulate people’s religious life and alter the common religious practices in the episcopates