Pranas Dovydaitis ir filosofija.

Profesorius Pranas Dovydaitis yra filosofas neotomistas, daugelio periodinių leidinių tokių, kaip Logos, Kosmos, Naujoji Vaidilutė, Soter ir kitų įkūrėjas bei leidėjas, tačiau vis dėlto šiuolaikinei lietuvių visuomenei dar menkai žinomas. 1908 m. baigęs mokslus Marijampolės gimnazijoje, toliau tęsė lavinimąsi Maskvos universiteto Teisės, vėliau dar ir Istorijos bei Filologijos fakultetuose. Lietuvos intelektualų įkurtame Kauno universitete, vėliau gavusio Vytauto Didžiojo universiteto vardą, iki pat 1940 m. prabėgo visas Prano Dovydaičio gyvenimas. Čia jis gilinosi į religijos ir mokslo principinio suderinamumo problemą. Jis dirbo tarp tokių ano meto filosofinės minties autoritetų, kaip St. Šalkauskis, Pr. Kuraitis, A. Jakštas-Dambrauskas. Su pastaruoju Pranas Dovydaitis siekė viską atnaujinti Kristuje, t.y. kad tradicinis tomizmas taptų Dievo žodžio, kuris yra paliudytas Šventuoju Raštu ir įbrėžto Žemės kloduose žodžio vieningumo įrodymu. Šie ambicingi įsipareigojimai liko neištęsėti vien dėl to, jog iš principo to neįmanoma padaryti. Pranas Dovydaitis buvo veismanizmo, mendelizmo (genetikos), reliatyvumo teorijos bei daugelio kitų pačių naujausių specialiųjų gamtos mokslų hipotezių bei koncepcijų propaguotojas ir populiarintojas, kurio šioje srityje Lietuvoje dar niekam nepavyko pralenkti. Pranas Dovydaitis buvo aktyvus W. Schmidto "kultūros ciklų" teorijos šalininkas. Vienas svarbiausių Prano Dovydaičio darbų yra Guyau moralės kritika.The article discusses and evaluates philosophical views on natural sciences and humanities of the signatory of the Act of Lithuanian Independence in 1918, Chair of the History of Religions, Faculty of Theology and Philosophy at Kaunas Vytautas Magnus University, professor Pranas Dovydaitis (1886-1942). The author demonstrates that the program of "universal renewal in Christ", declared by Pranas Dovydaitis already in the beginning of his ideological activities along with other Lithuanian neo-Thomists of the interwar period, professors of Kaunas University, remained neither created nor realized. It is emphasized that causes of such outcome were neither lack of time nor shortage of intellectual powers, but rather impossibility of its realization in principle, as science can neither support nor deny the existence of God: it has no means to argue "for" or "against" these positions, because it follows completely different tasks. By attempting to substantiate an opposite view, the Lithuanian neo-Thomists only demonstrated naïveté and immaturity of their theories and worldviews