Naujausios vokiečių filosofinės literatūros apžvalga

1923 m. parašyto V. Sezemano straipsnio vertime apžvelgiama tuometinė naujausia vokiečių filosofinė literatūra. Pirmiausia aptariamos neokantizmo filosofinės mokyklos ir jų svarbiausi atstovai. Freiburgo mokyklos svarbiausio atstovo H. Rickerto darbai kritikuojami dėl teorinio formalizmo vienpusiškumo, „heterotetinio“ metodo nevaisingumo. Konstatuojama, kad subjektyvusis idealizmas išsisėmė, nustojo buvęs tam tikros pasaulėžiūros išraiškos forma ir liko reikšmingas tik kaip metodas ar požiūris. Marburgo mokykloje jaučiami irimo ženklai. Jos atstovas E. Cassireris nuosekliai laikosi mokslinio idealizmo požiūrio. P. Natorpas Platono mokymą interpretuoja Plotino neoplatonizmo dvasia. Marburgo mokyklos atstovai mąstymą laiko besubjekte loginių prielaidų ir sąryšių funkcija. Aptariamas N. Hartmanno veikalas „Pažinimo metafizikos pagrindai“. Teigiama, kad jame ypač vertingas visų žinojimo problemoje glūdinčių aporijų visapusiškas fenomenologinis ištyrimas ir visų idealizmo ir subjektyvizmo atmainų gili kritinė analizė. Didžiausias Vokietijos ontologinės minties pasiekimas yra M. Schelerio etika