Niekio sūnus

Straipsnyje Niekio, būties, duoties ir negatyvumo sąvokos sudaro filosofinio žvilgsnio į analizuojamą temą trajektoriją. Žmogaus "sielą" nuolat persekiojanti Tikrovės stoka, savo ruožtu sąlygota nuolatinės, nors aiškiai savęs nesuvokiančios, stovėsenos Niekio, kaip pirmapradės metafizinės duoties, akivaizdoje, lemia žmogaus metafizinį branduolį, visus jo santykius su tuo, kas nėra jis pats, ir net su tuo, kas yra jis pats. Stokos ir geismo dialektikai, nutremiančiai į begalinio negatyvumo kelią, kuriuo eidamas žmogus yra priverstas tapti nebeturinčiu bendro mato su kitomis Žemės būtybėmis ir esiniais perteklinio naikinimo monstru, žmogų palenkia būtent begalinė Niekio tuštuma. Žmogus metafizine arba ontotopine savo prigimtimi yra Niekio sūnus. Žmogaus galimybės yra neribotos, jis gali tapti bet kuo, nes Niekis yra žmogaus esmė ir branduolys. Niekis yra stulbinamo žmogaus destruktyvumo bei neprilygstamo kūrybiškumo šaltinis. Jis yra tiek metafizinė tremties vieta, tiek savotiška metafizinė žmogaus tėvynė. Santykis su ja yra dvejopas, išreiškiamas atostūmiu ir trauka.The new hypothesis presented in the article describes the features of the very core of the personality - a permanent lack of the Real that determines all the external and internal relations of a person. The lack of the Real itself is grounded in the human experience of Nothingness as a metaphysical giveness. Namely, this infinite emptiness of Nothingness forces a person to choose the way of the infinite negativity that leads one to becoming a monster of excessive nihilation, monster that has nothing in common with the rest of the beings and entities on the Earth