Naujojo racionalumo ieškojimai. H. Markūzės socialinės doktrinos filosofinių pagrindų kritika (II).

Straipsnio antrojoje dalyje nagrinėjama negatyviojo mąstymo samprata H. Marcuses filosofijoje. Šį mąstymą filosofas laikė naujojo racionalumo sukūrimo parengiamąja sąlyga. Negatyvusis mąstymas nėra turiningas, tai normatyvinė sąvoka, rodanti, kokia turėtų tapti filosofija: ji pateisina savo egzistenciją tik tada, kai neigia dominuojantį gyvenimo bei pažinimo būdą. Šis mąstymas neigia betarpiškai duoto reiškinio protingumą ir teisingumą, visą represyvinę gamtos ir visuomenės organizavimo sistemą, atsiradusią „viešpatavimo logoso“ pagrindu. Filosofijos sąvokos turi būti apvalytos nuo represyvinio racionalumo liekanų, t. y. turi tapti abstrakčios. Naujojo racionalumo struktūrą H. Marcuse laiko mokslinio-techninio logoso, grynojo objektyvumo, paviršutiniškojo pasaulėžiūrinio fenomenalizmo ir ontologinio indiferentiškumo objektui priešybe. Ontologinio dėmesio pasauliui atgaivinimas yra sąlyga etiniam būties vertinimui atsirasti. Savo turiniu naujasis racionalumas yra vienas iš daugelio vadinamosios naujosios ontologijos variantų. Straipsnyje pateikiama naujojo racionalumo koncepcijos marksistinė kritika, atskleidžiamas visos H. Marcuses socialinės filosofinės doktrinos utopinis pobūdis