Tapatybės paieškos šiuolaikinėje Lietuvos užsienio politikoje

Straipsnyje mėginama pažvelgti į nepriklausomos Lietuvos užsienio ir saugumo politiką kaip į valstybės identiteto formavimosi procesą. Analizė grindžiama socialinio konstruktyvizmo metodologija, pabrėžiančia lemiamą nematerialių veiksnių vaidmenį tarptautinės sistemos raidoje. Straipsnis pradedamas Lietuvos geopolitinės aplinkos, kaip skirtingai konstruojamų identitetų sąveikos, pristatymu. Šiame kontekste nagrinėjama Lietuvos vieta ir vaidmuo ES Šiaurės dimensijoje iki narystės ES ir jai tapus ES nare. Analizuojant Lietuvos užsienio politikos gaires po dvigubos plėtros etapo plačiau apžvelgiamos jos dalyvavimo naujausiose ES užsienio politikos iniciatyvose problemos ir perspektyvos bei jos santykis su ES Rytų dimensija. Straipsnyje teigiama, kad Lietuva, siekdama tapti regioninio bendradarbiavimo centru, kuria pilietinės valstybės tapatybę telkdama kitas valstybes sektino pavyzdžio galia. Tačiau regioninė Lietuvos tapatybė dar tik formuojasi: užsienio politikoje pretenzijos sujungti Šiaurę, Pietus ir Rytus idėjiškai yra nepakankamai pagrįstos, o regioną vienijančio naratyvo tėra tik užuomazgos. Savo nuostatomis Lietuvos užsienio politikos pagrindimas yra artimesnis ES Šiaurės, o ne Rytų dimensijaiThis article examines foreign and security policy of independent Lithuania as a process of state identity formation. The analysis is based on social constructivist methodology, which emphasizes the crucial role of immaterial factors in the development of the international system. Ay the beginning of the article, the Lithuanian geopolitical environment as an interaction of diversely formed identities is presented. In this context the place and role of Lithuania in the EU Northern dimension during its pre-membership and membership in the EU period is analyzed. The analysis of Lithuanian foreign policy guidelines after the double enlargement stage addresses problems and perspectives of Lithuania’s participation in the most recent EU foreign policy initiatives and its relationship with the EU Eastern dimension. The article argues that while aiming to become the centre of regional cooperation, Lithuania forms a civil state identity, and encourages other states to follow its example. However, Lithuania’s regional identity has not ceased to develop: ambitions to unify the North, South and East in foreign politics are insufficiently grounded, and the region unification narrative is rudimentary. The substantiation of Lithuanian foreign policy is closer to the EU Northern dimension than the Eastern