Daiktų ir vardų santykio filosofinė refleksija antikoje.

Straipsnyje analizuojama būties, žinojimo ir kalbos santykio filosofinė refleksija antikoje, besiremianti būties ir mąstmo vienovės pajauta sinkretiniame graikų mąstyme. Būdingiausia jos išraiška – antikinės filosofijos bandymai aiškinti pasaulio prigimtį bei ryšius ir siekti tikrojo žinojimo, išreikšto „tikrųjų daiktų“, t. y. esmių, vardais. Argumentuojama, kad Platono siekis ieškoti „tikrųjų daiktų“ vardų implikuoja teorinę kalbos tinkamumo žinojimui analizę ir pirmą kartą minties istorijoje iškelia filosofijai pažintinių kalbos galimybių tyrimo uždavinį. Kartu parodoma nevienareikšmė autoriaus pozicija, neduodanti konkretaus atsakymo, kokios yra kalbos galimybės atskleisti daiktų esmę. Aristotelio bandymai žinojimą tyrinėti kap loginio samprotavimo rezultatą ir pastangos ieškoti tikslesnių minties atitikmenų kalboje leidžia argumentuoti, kaip antikoje įsitvirtina metodologinė nuostata, kalbą tapatinanti su žinojimu ir tirianti jos galimybes vaizduoti pasaulį, įžvelgti jo prigimtįThe article analyses the classical philosophical thought on the relation between being, knowing and language, which was based on the perception of unity of being and reasoning in the synchretic thought of the Greeks. Its most characteristic expression was the classical philosophy’s attempts to explain the nature of the world and relations and seek true knowledge captured in the names of the “real things”, i.e. the essences. The article argues that Plato’s aspiration to search for the names of the “real things” implies a theoretical analysis of the suitability of language for cognition and thereby poses the task of the philosophical study of the cognitive potential of language for the first time in the history of thought. Moreover, the article shows that Plato’s position is indefinite in that he does not specify the actual potential of language to reveal the essence of things. Aristotle’s attempts to examine knowledge as the result of logical reasoning and his efforts in searching for more accurate equivalents of thought in language indicates the establishment of the methodological approach that equates language with knowledge and investigates its potential for depicting the world and discerning its nature