Once more the Baltic genitive of agent

<p><strong>DAR KARTĄ APIE BALTŲ KALBŲ VEIKĖJO KILMININKĄ</strong></p><p><em>Santrauka</em></p><p>Straipsnyje aptariamos dvi pagrindinės baltų kalbų veikėjo kilmininko kilmės hipotezės: V. Ambrazo pateiktas veikėjo kilmininko aiškinimas iš posesyvinio kilmininko (remiantis Fraenkelio ir kitų ankstesnių tyrinėtojų iškeltomis mintimis) ir W. R. Schmalstiego siūlymas susieti šį reiškinį su (hipoteti­niu) ergatyviniu prokalbės sakinio modeliu. Posesyvinės kilmės pėdsakai konstrukcijose su veikėjo kilmininku yra neabejotini, ir Schmalstiegas savo naujausiose publikacijose taip pat yra linkęs posesyviniam kilmininkui kaip vienam iš veikėjo kilmininko šaltinių suteikti nemažą reikšmę. Tačiau tiksliai rekonstruoti raidos kelią, vedusį nuo posesyvinio prie agentyvinio kilmininko, nelengva. Aptariamos kelios su ligi šiol pateiktomis rekonstrukcijomis susijusios problemos, ypatingas dėmesys skiriamas re­konstruojamo posesyvinio kilmininko sintaksinei interpretacijai.</p><p>Straipsnyje daugiausia remiamasi latvių kalbos duomenimis: šioje kalboje veikėjo kilmininkas su veiksmažodžiu ligi šiol negali užimti veikėjo papildinio pozicijos, bet su dalyviu visada priklauso vienai vardažodinei grupei, iš kurios negali būti perkeltas: [[tēva celta] māja], [māja [ir [tēva celta]]] (iš pir­mykštės struktūros [tēva [celta [māja]]]). Priėmus veikėjo kilmininko posesyvinės kilmės hipotezę, lat­vių kalbos konstrukcija įtikimiausiai išaiškinama kaip tarpinis etapas tarp pirmykštės konstrukcijos su posesyvinio pažyminio kilmininku ([tēva [celta [māja]]]) ir vėlesnės pasyvinės konstrukcijos su veikėjo papildinio kilmininku ([tėvo [[buvo pastatytas] namas]]). Kadangi lietuviškoji konstrukcija išlaikė tik morfologinių pirmykščio posesyvumo pėdsakų (plg. posesyvinės formas <em>mano, savo, kieno pastatytas), </em>o<em> </em>latviškoji – ir sintaksinių, pastaroji atrodo archajiškesnė. Atvirkštinė raida (pasyvinių konstrukcijų su veikėjo papildiniu išnykimas latvių kalboje) bendrosios tipologijos atžvilgiu mažiau įtikima, bet areali­nės tipologijos sumetimais tokio proceso galimybė visiškai neatmestina, kadangi latviškos konstrukcijos su veikėjo kilmininku struktūros požiūriu labai panašios į atitinkamas Pabaltijo suomių kalbų konstruk­cijas, ir galėtų būti jų paveiktos. Jeigu latvių kalbai būdinga padėtis nėra antrinio, Pabaltijo suomių kalbų paveikto proceso rezultatas, tada latvių duomenys bent iš dalies prieštarauja ir Ambrazo, ir Schmalstiego pateiktoms rekonstrukcijoms. Kaip ten bebūtų, rekonstruojant baltų veikėjo kilmininko raidą, į latvių kalbos duomenis verta atsižvelgti, kadangi jie padeda geriau suvokti kai kurias su šia rekonstruk­cija susijusias problemas.