The problem of the interaction between the object of landscape architecture and urban context in the implementation of city’s master plan solutions

The article discusses the interaction of the object of landscape architecture and urban context in the processes of territorial planning, in which the guidelines of city management and development are coded. Considering that the field of landscape architecture includes and deals with the issues of links between nature and built environment infrastructure, on the level of planning, issues of protection and adaptation for the use of natural structures, the development of urbanized natural environment objects and their systems and the interaction between natural and urban frame are all included in the field of the competencies of landscape architecture and urbanism and in the search of sustainable relationship. Based on case study methodology, this article analyses the examples of master plans of different Lithuanian cities (Vilnius, Utena, Rokiškis, Biržai), focusing on the problem of the interaction between natural structures and urbanistic solutions. Besides general city plans, the study analyses conclusions of Strategic environmental assessment (SEA) documents and monitorings that best reflect the problem of implementing the solutions of interaction between landscape architecture and urban context. Using a comparative method, the Lithuanian experience is analysed in the light of the latest global urbanistic theories and trends, which widen the field of interaction between landscape architecture and urbanism. Santrauka Straipsnyje aptariama kraštovaizdžio architektūros objekto ir urbanistinio konteksto sąveika teritorinio planavimo procesuose, kuriuose iš esmės yra koduojamos miesto tvarkymo ir vystymo gairės. Atsižvelgiant į tai, kad kraštovaizdžio architektūros sritis apima ir sprendžia natūralios gamtos ir sukurtos aplinkos infrastruktūros sąsajų klausimus, planavimo lygmenyje gamtinių struktūrų apsaugos ir pritaikymo naudoti, urbanizuotos gamtinės aplinkos objektų ir jų sistemų kūrimo, gamtinio ir urbanistinio karkasų sąveikos klausimai patenka į kraštovaizdžio architektūros ir urbanistikos kompetencijų ir darnaus santykio paieškos lauką. Taikant atvejo analizės metodą, straipsnyje nagrinėjami atskirų Lietuvos miestų (Vilniaus, Utenos, Rokiškio, Biržų) bendrųjų planų pavyzdžiai, dėmesį sutelkiant į gamtinių struktūrų ir urbanistinių sprendinių sąveikos problematiką. Be bendrųjų planų, tyrimo metu nagrinėjamas Strateginio poveikio aplinkai vertinimo (SPAV) dokumentų, monitoringų išvados, labiausiai atspindinčios kraštovaizdžio ir urbanistinio konteksto sąveikos sprendinių realizavimo problematiką. Lietuvos patirtis palyginamuoju metodu nagrinėjama naujausių pasaulinių urbanistinių teorijų ir tendencijų, praplečiančių kraštovaizdžio ir urbanistikos sąveikos lauką, aspektu. Reikšminiai žodžiai: urbanistika, kraštovaizdžio architektūra, gamtinis karkasas, miestų bendrieji planai