Kodikologija Lietuvoje 1918–1990 metais: tarp knygos istorijos ir paleografijos

The article discusses the development of the discipline of codicology in Lithuania in the period 1918-1990 thus continuing the research carried out from the early 19th century until 1918. The concept of codicology and its affiliation with the discipline of book studies allow us to identify the chronology of the research with the development of book studies, which entered the stage of independent science in the period under discussion. This was also the time when the discipline of codicology in Western Europe underwent a quantum leap - with the birth of the term codicology and the emphasis on its distinction from palaeography. The concept expanded to include the study of manuscripts in various aspects - from their physical structure to the reception of written culture. Did this influence the development of the discipline in Lithuania? Did it succeed in renewing the codicological research that had begun at the beginning of the 19th century? How did the science of codicology develop in the turbulent 20th century? Why did codicology failed to become the subject of a separate research and is hardly mentioned in Lithuanian science? The answer to these questions is sought through the bibliographies of Lithuanian book studies and history, publications of sources of the period, and the history of Lithuanian scientific institutions. The research enables us to talk about two distinct periods. Between 1918 and 1939, the subjects of bibliography and book history were formed and established in Lithuanian scholarship, while the history of the manuscript book was recorded as the earliest period of Lithuanian book history. The bibliographies, which were started on a national basis, recorded single copies of codices in a variety of languages and included some external features, but the manuscripts did not receive a closer look. V. Biržiška formulated the concept of the history of the manuscript book with a distinction between the Cyrillic and Latin codices. His insights about the poor quality of manuscript books in the GDL were later developed to some extent but remained mainly unchanged until the 1990s, and apparently influenced the subsequent development of research. The first phase can therefore be called the bibliographical period. The second phase covers the period 1945-1990. The end of the Second World War saw the reactivation of academic institutions, the training of a new generation of historians and librarians, the accumulation of manuscript books, and the appearance of individual works on the history of the book. However, we can only speak of codicological research and attention to the manuscript book as a research object since the 1980s. Historians and philologists (S. Lazutka, E. Gudavičius, V. Raudeliūnas, V. Mažiulis, V. Drotvinas), following the work of the scholars of the Vilnius Imperial University in the early 19th century, began to publish sources of writing. The comprehensive study of the First Statute of Lithuania by S. Lazutka and E. Gudavičius, published in 1983, clearly demonstrated the difference between codicology and palaeography. The detailed codicological description, still called palaeography, was used as an auxiliary research method to argue the origin and originality of the text, the history of its functioning and the dating process. Thus, between 1945 and 1990, codicology completely fulfilled its role as an auxiliary science of history. While book studies became an independent discipline in the period under discussion, codicology did not become as a discipline complete in itself. It remained a discipline between book history and palaeography, looking for a place in the structure of Lithuanian science. Although the term codicology was already in use in the scientific world and the concept of the term had expanded considerably, it did not function in Lithuanian science. However, it is significant to note that the studies in which codicology was used as an auxiliary science at the same time developed the topics of book science, raised new questions, and drew attention to new phenomena and cultural connections.Straipsnyje aptariama kodikologijos mokslo raida Lietuvoje 1918–1990 m., pratęsiant mokslinį tyrimą, apėmusį XIX a. pradžią – 1918 m. Kodikologijos samprata ir prieskyra knygotyros mokslams leidžia tyrimo chronologiją tapatinti su knygotyros, aptariamu laikotarpiu įžengusios į savarankiško mokslo etapą, raida. Tai laikotarpis, kai ir kodikologijos mokslo raida Vakarų Europoje patyrė šuolį: atsirado kodikologijos terminas, buvo pabrėžta skirtis nuo paleografijos. Sąvokos samprata išsiplėtė ir apėmė rankraštinių knygų studijas įvairiais aspektais: nuo fizinės struktūros iki rašytinės kultūros recepcijos. Ar tai turėjo įtakos šio mokslo raidai Lietuvoje? Ar pavyko atnaujinti pradėtus kodikologinius tyrimus? Kaip kodikologijos mokslas buvo plėtojamas permainingame XX amžiuje? Kodėl kodikologija netapo atskiro tyrimo objektu ir beveik neminima Lietuvos moksle? Atsakymo į šiuos klausimus ieškoma pasitelkus Lietuvos knygotyros, istorijos bibliografijas, to laikotarpio šaltinių publikacijas, Lietuvos mokslo institucijų istoriją. Atliktas tyrimas leidžia išskirti du ryškius periodus. 1918–1939 m. Lietuvos moksle susiformavo ir įsitvirtino bibliografijos bei knygos istorijos dalykai, o rankraštinės knygos istorija buvo fiksuota kaip ankstyviausias Lietuvos knygos istorijos laikotarpis. Nacionaliniu principu pradėtose rengti bibliografijose buvo fiksuojami įvairiakalbių rankraštinių kodeksų pavieniai egzemplioriai, juos bibliografuojant buvo pateikiami kai kurie išoriniai požymiai, tačiau įdėmesnio žvilgsnio kodeksai nesulaukė. V. Biržiška suformulavo rankraštinės knygos istorijos konceptą, pagrįstą takoskyra tarp kodeksų kirilika ir lotynų rašmenimis. Mokslininko įžvalgos apie menką LDK rankraštinių knygų kokybę vėliau buvo kiek išplėtotos, tačiau iš esmės nekito iki pat 1990 metų ir, matyt, turėjo įtakos vėlesnei tyrimų plėtotei. Todėl pirmąjį etapą galime vadinti bibliografiniu laikotarpiu. Antrasis etapas apima 1945–1990 m. Pasibaigus Antrajam pasauliniam karui buvo atnaujintos mokslo įstaigų veiklos, išugdyta nauja istorikų ir biblio­tekininkų karta, sukauptas rankraštinių knygų masyvas, pasirodė pavieniai darbai, skirti knygos istorijai. Tačiau apie kodikologijos tyrimus, dėmesį rankraštinei knygai kaip objektui galime kalbėti tik nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio, kai istorikai, filologai (St. Lazutka, E. Gudavičius, V. Raudeliūnas, V. Mažiulis, V. Drotvinas), tęsdami XIX a. pradžios Vilniaus imperatoriškojo universiteto mokslininkų darbus, ėmė publikuoti raštijos šaltinius. Ir nors 1983 m. publikuotas išsamus St. Lazutkos ir E. Gudavičiaus Pirmojo Lietuvos Statuto tyrimas aiškiai pademonstravo skirtį tarp kodikologijos ir paleografijos, detalus kodikologinis aprašas, vis dar vadinamas paleografiniu, buvo naudojamas kaip pagalbinis tyrimo metodas, siekiant argumentuoti teksto kilmės ir originalumo pagrindimą, funkcionavimo istoriją, datavimo procesą. Tad kodikologija 1945–1990 m. visiškai atitiko pagalbinio istorijos mokslo paskirtį. Knygotyra aptariamu laikotarpiu patyrė savarankišką raidą, o kodikologija savarankišku mokslu netapo, išliko disciplina, ieškančia vietos Lietuvos mokslo struktūroje tarp knygos istorijos ir paleografijos. Nors mokslo pasaulyje jau funkcionavo kodikologijos terminas, o sąvokos samprata gerokai išsiplėtė, Lietuvos moksle terminas nefunkcionavo. Tačiau reikšminga tai, kad tyrimai, kuriuose kodikologija buvo pasitelkta kaip pagalbinis mokslas, tuo pat metu plėtojo knygos mokslo problematiką, kėlė naujus klausimus, atkreipė dėmesį į naujus reiškinius, kultūrinius saitus. Visa tai padėjo pagrindus tolesnei kodikologijos mokslo raidai atkurtoje Lietuvos valstybėje