AR JACQUES DERRIDA - TRANSCENDENTALINIS FILOSOFAS? TRYS INTERPRETACIJOS

Straipsnis skirtas išryškinti probleminius rakursus besiklostančioje Derrida interpretavimo tradicijoje. Straipsnis kvestionuoja dar gyvo autoriaus galimybę tikėtis, kad jo tekstai bus interpretuojami pagal jo paties pasiūlytą perspektyvą. Straipsnyje pateikiama paties Derrida nusakyta dekonstrukcijos apibrėžtis kaip apibrėžties negalimybė ir trys skirtingos jo interpretavimo galimybės. Habermasas traktuoja Derrida kaip neonyčininką, pasiremdamas jo retorikos pirmumo logikos atžvilgiu iškėlimo prielaida. Tačiau Gache ir Norris mano, kad Derrida tekstai išlieka episteminės kritikos tradicijoje. Taip pat neonyčininkams priskiriamas Rorty, siekdamas atremti ir Habermaso priekaištą, kad Derrida sulyginęs loginę bei retorinę kalbos funkcijas, ir polemizuodamas su Derrida kaip transcendentalinio mąstytojo interpretacija, siūlo interpretuoti Derrida Wittgensteino nominalistinio projekto horizonte. Straipsnyje prieinama prie išvados, kad mažiausiai nutolsta nuo paties Derrida apsibrėžto dekonstrukcijos projekto kaip tik tokia interpretavimo strategija. Raktiniai žodžiai: Derrida, dekonstrukcija, Habermasas, retorika ir logika, neonyčinė filosofija, Norris, episteminė kritika, Rorty, nominalizmas. IS DERRIDA A TRANSCENDENTAL PHILOSOPHER? THREE INTERPRETATIONS Jūratė Baranova Summary The article aims to discuss different problemical strategies discernible in the contemporary tradition of interpretation Jacques Derrida' texts. The article starts with the problem of possibility for "living" philosopher to expect to be interpreted according to the line he is suggesting himself. In his Letter to Japaneese FriendDerrida discusses the limits of deconstruction showing the impossibility of define what deconstruction is. Nevertheless, one can discern different interpretative stategies, defining what deconstruction "is". This article criticises three of them, depicting this discussion as a Weberian clash of incommensuarable values; as an example of lasting discusion between Kantians and Antikantians. In this discussion, Neokantian Jürgen Habermas interpretes Derrida as a follower of Nietzsche's line and criticises him for prefering rhetoric instead of logic which is the main structuring modus of philosophical text. Gasche and Norris suggest different possibility of interpretation. They see Derrida as a bit Kantian, writing in the line of the tradition of epistemological critique. Rorty oposes both interpretations and suggests the new one - to interprete Derrida texts from the perspective of Wittgensteinian nominalism. The article concludes, that Nietzschean- Wittgensteinian hypothetical interpretation keeps the closest distance with the project of deconstruction as defined by Derrida himself