Kitoniškas Algimantas Radzevičius (lietuvių) literatūros mokslo kontekste

Profesorius Algimantas Radzevičius priklauso paskutiniajai mokslininkų kartai, kuri šaknimis įsikibo į tarpukario Nepriklausomos Lietuvos dirvą, tačiau dvasiškai ir intelektualiai brendo niūriausiais sovietinės okupacijos metais. Vakarų kultūroje tuo metu augo dėmesys tyrimo metodologijoms, kurios pagrįstai laikomos įvairių ideologinių sistemų pritaikymu literatūros tyrinėjimui, o lietuvių mokslininkai priverstinai buvo maitinami viena tik marksistine ideologija, nuo kurios niekam nepavyko išsisukti be žalingo poveikio dvasinei sveikatai. Vakarietiškos metodologijos liko nepažintos ir dėl to svetimos, nes pasaulėžiūros formuotojai nuo lietuvių mokslininkų jas slėpė po devyniais užraktais. Metodologija yra visuminis pasaulio modelis, ji apima visą tyrinėtojo sąmonę, o atskirai paimta jos dalelė gali labiau atstumti nei traukti, neišvengiamai sudarkydama visumos vaizdą. Todėl mokslininkui neužtenka perskaityti atsitiktinę knygą ar nugirsti patraukliai skambančią idėją, kad fenomenologiją ar dekonstruktyvizmą, recepcijos teoriją ar struktūralizmąjis įvaldytų kaip tyrimo metodologiją. Tuo labiau, kai santykis su jomis nepriklausė nuo mokslininkų sąmoningo ir laisvo siekio jas rinktis ir išpažinti. Jeigu prancūzų struktūralizmas su Claude'u Lėvi-Straussu ar Georgu Dumėziliu dar buvo ganėtinai nekaltas mokslas, tai psichoanalizė jau kėsinosi į pamatinius marksistinės ideologijos postulatus - pirminius žmogaus elgsenos impulsus ji surado ne ekonomikoje, o žmogaus psichikoje. Michelis Foucault galėjo sau leisti kryžminti Karlą Marxą su Sigmundu Freudu, tačiau lietuviui tokie eksperimentai būtų brangiai kainavę