Vytauto Barkausko Kvintetas teleologiniu aspektu

Kvintetas dviem smuikams, altui, violončelei ir fortepijonui (op. 60, 1980) – tai retas Vytauto Barkausko kūryboje meditatyvinės nuotaikos kūrinys, kurio idėją pats kompozitorius įvardijo kaip „amžino grožio siekimą“. Ši idėja glūdi etinių, moralinių, filosofinių ir krikščioniškų nuostatų sampynoje. Jos įgyvendinimas tampa kūrinio tikslu, kuriam naudojamos visos kompozicinės dramaturginės ir išraiškos priemonės. Kadaise apie tai recenzijoje užsiminė ir Osvaldas Balakauskas (Balakauskas 1981: 13). Kvinteto analizė, nukreipta į muzikinio kontinuumo erdvės ir laiko parametrų ryšius su semantiniais aspektais, traktuojama teleologiškai. Būtent – suvokti kūrinio koncepciją, atskleisti muzikinio teksto organizavimo ir vyksmo logiką, išaiškinti išraiškos priemonių pasirinkimą. Visatos begalybės ir grožio suvokimas, sacrum ir profanum santykis, dvasinės bendrystės ir kilstelėjimo virš kasdienybės būtinumas, tikėjimas žmogaus dvasios stiprybe – tai Kvinteto koncepcijos postulatai. Jie įkūnyti sudėtinėje trijų dalių dramaturginio vyksmo formoje. I dalis – pagrindinių vaizdinių (t. y. amžinybės ir begalybės bei dvasinio grožio) ekspozicija ir plėtra. Šie vaizdiniai yra daugiakomponenčiai, priklauso skirtingoms garsinėms sistemoms ir įvairiai plėtojami daugiaplanėje kompozicijoje. Jų tarpusavio santykis pagrįstas kontrastinio papildymo principu. II dalis atveria vidinį žmogaus pasaulį, jo santykį su aplinka. Čia rasime ir subjektyvios pasaulėjautos dalelę. III dalis – kulminacija – lyg iškilmingas pakilimas į šventovę, kai maldoje galima susijungti su aukščiausiąja tiesa, su meile. Transcendentinė Kvinteto pabaiga (koda) teigia, kad grožis slypi Dieviškume – amžino siekio substancijoje. Nors Barkauskas remiasi tradicine forma, tačiau ji turi savitus bruožus, nulemtus individualaus sumanymo bei specifinių erdvės ir laiko pojūčių. Pirma, Kvinteto kompozicija daugiaplanė, čia vaizdiniai skamba paraleliai. Taip suteikiama minties ir veiksmo koncentracija, audinys pasižymi daugiaprasmiškumu, erdviniu talpumu, intensyvumu. Antra, forma lieka atvira – al niente pabaiga nukreipia tarsi į begalybę. Trečia, nėra ryškių prasminių ir tektoninių ribų tarp pagrindinių formos dalių. Šį dramaturginį sprendimą lengvai įgyvendina polifoninė faktūra. Išraiškos priemonių analizė atskleidė, kad Barkauskas naudojasi įvairiomis garsinėmis sistemomis: tonine (modalinio ir tonalinio atspalvio septynių garsų diatonika; dvylikagarse sistema, kuri vienais atvejais grįsta chromatiniu garsaeiliu, kitais atvejais susidaro dėl politonalumo) ir mikrotonine (temperuota ir netemperuota). Kūrinys dar pasižymi kompozicinių technikų (t. y. kontrapunkto, ostinatinė, ribotos aleatorikos, sonorinių kompleksų) ir faktūros organizavimo įvairove. Siekdamas tembrinio spalvingumo ir išraiškingumo, autorius daugiau dėmesio skyrė artikuliacijai, techniniams atlikimo būdams bei instrumentų registrų savybėms. Visos įvairios sistemos ir technikos, besikeisdamos diachroniškai, formuoja kontrapunktinių sluoksnių sinchroninį skambesį. Tai leidžia pasijusti tarsi erdvėlaikyje, kuris gali asocijuotis su amžinybe ir begalybe. Nepaisant išraiškos, techninių priemonių, garsinių sistemų įvairovės, Kvintetui būdinga logiškai kryptinga minties eiga ir vientisumas. Bendras judėjimo vektorius – nuo žemų styginių iki tolstančio fortepijono solo – atspindi dvasinio grožio siekio idėją. Šios meditatyvinės kompozicijos vyksmas aktyvinamas remiantis tonaliniais funkciniais santykiais, ypač tonikos–dominantės. Kvinteto vientisumą užtikrina tiek išorinės (reprizos, reminiscencijos, ištisinis pagrindinio vaizdinio plėtojimas, „proveržio“ temos pasikartojimas), tiek giluminės priemonės (horizontalę ir vertikalę formuoja du konstruktyvūs intervalai, t. y. didžioji sekunda ir kvinta, o visą eigą reguliuoja ir jungia du pagrindiniai centrai – A ir As garsai ir jų dominantės). Kvinteto premjera įvyko Druskininkuose 1980 m. spalio 1 d., atliko Vilniaus kvartetas ir kompozitorius (fortepijono partija).Uncharacteristically for Barkauskas’ creative style, the Quintet for strings and piano (Op. 60, 1980) is a meditative composition that explores the ideas of ethical morality. According to the composer’s commentary, the Quintet embodies the idea of the eternal pursuit of spiritual beauty. This study examines the entirety of the Quintet and discusses the composer’s choices of the system of images, means of expression and development of sound material. The study shows that the entire development of the Quintet is distinguished by the integrity of the composition and the purposefulness of its idea, which culminates in a philosophical conclusion about the infinity of the process of spiritual perfection aimed at affirming the human need for spiritual community and freedom, as well as the need to rise above the routine of the mundane world. The analysis of the temporal and spatial parameters of the piece, and their connection with semantic aspects of the piece showcases the systems of sound organization, composition techniques and principles of material development that allow the composer to realize his creative idea. Keywords: Vytautas Barkauskas, Quintet, teleology, meditative composition, transcendental ending, multilayered composition, multidimensional image, complex ternary form, systems of sound organization, composition techniques