(Ne)įrėmintas XXI a. (e)migracijos kodas

Kadangi iki šiol lietuvių ir latvių literatūriniai įvaizdžiai nebuvo išsamiai aptariami mokslo darbuose būtent imagologiniu aspektu, L. Laurušaitės monografija „Literatūra, mobilumas, imago: lietuvių ir latvių XXI a. (e)migracijos patirtys“ įgyja ypač didelę reikšmę (e)migracinių tekstų tyrimų lauke. Monografija išsiskiria lyginamuoju dviejų Baltijos šalių (e)migracinės literatūros aspektu, o jos jėga tampa įliteratūrintų patirčių reprezentacijos, lyginimo bei iš pastarųjų kylančių rezultatų variacijos. L. Laurušaitės monografijos metodologiniu pagrindu buvo pasirinkta imagologija (bene vienintelė (e)migracinės literatūros tyrimams tinkama metodologija, leidžianti ne tik apžvelgti, bet ir lyginti literatūroje reprezentuojamus įvaizdžius), kuria remiantis struktūruojamas visas knygos tekstas. Pasak autorės, pastaroji „padeda kursuoti emigracijos prozos teritorijomis, bandant prakalbinti lietuvio ir latvio tautinį charakterį ir įvertinti nusistovėjusių nuostatų bei stereotipų poveikį mūsų vaizduotei“. Aptardama imagologijos teorinius aspektus, L. Laurušait) apžvelgia užsienio (Jeano-Marie Carré, Mariuso François Guyard᾿Hugo Dyserincko, René Welleko, Davoro Dukićo, Joepo Leersseno ir kt.), lietuvių ir latvių (Silvestro Gaižiūno, Nijolės Vaičiulėnaitės-Kašelionienės, Vigmanto Butkaus, Ilzės Bouldanės, Laimos Anglickienės ir kt.) tyrėjų darbus, praskleidžia ir akcentuoja meto dologijos kismą, klasikinės ir šiuolaikinės imagologijos santykį