How the Lithuanian communities of Norway express their cultural identity: the hallmarks of one's own and a foreign culture

Straipsnyje analizuojama pirmosios kartos lietuvių imigrantų Norvegijos kultūrinės tapatybės raiška. Remtasi teoretikų Thomaso Hyllando Erikseno tapatybės samprata, taip pat Arnoldo van Gennepo ir Victoro Turnerio teorinėmis įžvalgomis. Autorės atliktas tyrimas atskleidė, kad daugu mos tyrime dalyvavusių pirmosios kartos Norvegijos lietuvių kultūrinė tapatybė yra priskiriama limi naliniam tarpsniui, formuojama remiantis kultūriniu atvirumu ir reiškiasi tarp dviejų kultūrinių krantų. Išsiskyrė ir dvi tiriamųjų įsiliejimo į daugumos visuomenę kryptys: dalis tiriamųjų siekia integruotis ir nesudėtingai integruojasi į Norvegijos visuomenę, kitų integracija stringa kultūrinių sankirtų srityse. Ryškiausios kultūrinės sankirtos pastebėtos socialinių ir profesinių problemų sprendimo, lygių galimybių įgyvendinimo srityse. Buvo nustatytas kultūros vertėjo ir didesnių galimybių mokytis norvegų kalbos poreikis. Analizuojant lietuvių imigrantų įsitraukimą į oficialias tautines, religines ir internetines bendruomenes, pastebėta, kad domėjimasis oficialių tautinių ir religinių bendruomenių veiklomis sporadiškas arba visai neišreikštas. Dauguma tiriamųjų – Romos katalikai, tačiau tik mažoji jų dalis tapa tinasi su Norvegijos lietuvių katalikų bendruomene, šių tiriamųjų religinė tapatybė labiau proginė nei sistemingai išreiškiama. Dauguma tiriamųjų socialinius ir kultūrinius ryšius su kitais lietuviais, gyve nančiais šalyje, kuria socialiniais tinklais. Internetinės diasporos poreikis yra susijęs su lingvistine sri timi, tapatumo paieškos, pasidalijimo bendromis patirtimis, informacijos gimtąja kalba socialiniais, kultūros ir teisės klausimais poreikiu.This article analyzes the way first-generation Lithuanian immigrants to Norway express their cultural identity. The analysis is based on the conception of identity espoused by the theoretician Thomas Hyland Eriksen as well as on the theoretical insights of Arnold van Gennep and Victor Turner. The author’s research revealed that the cultural identity of most of the first-generation Lithuanians of Norway participating in the study remained in the liminal phase formed on the basis of cultural openness and asserting itself between two cultural shores. It also became evident that the people studied in this research entered the society of the majority in two ways: one part of those investigated sought to integrate themselves into Norwegian society and managed to do so without major problems; the others, on the contrary, found it difficult to integrate. The most obvious conflicts arose in the spheres of dealing with social and professional problems and of realizing equal opportunities. The need for interpreters of culture and for greater opportunities to learn the Norwegian language also became evident. A large portion of those investigated were Roman Catholics, but only a small part of them identified themselves with the Lithuanian Catholic Community of Norway; there religious identity was more occasional than systenatically evoked. Interest in the activities of official national communities was sporadic or not ever expressed. A majority create social and cultural commections with other Lithuanians living in that country by making use of social networks. The necessity of an internet diaspora is connected with the linguistic sphere, the sharing of common experiences, and the need for information in the native language about social, cultural, and legal issues