Public spaces in the memories of the residents of Kaunas and their impact on the identity of urban residents

Straipsnyje siekiama ištirti sovietmečiu suprojektuotų keturių Kauno mikrorajonų (Dainavos, Kalniečių, Eigulių, Šilainių) viešųjų erdvių aplinkos savybes, formuojančias gyventojų tapatybę, susijusią su gyvenamąja mikrorajono vieta. Viešųjų mikrorajono erdvių materialią aplinką žmogus suvokia per savo kūno pojūčius. Šios patirtys virsta atsiminimais, padedančiais tapatintis su miesto aplinka arba nuo jos atsiskirti. Išanalizavus 115 pateikėjų pasakojimus, surinktus pokalbio, išsamiojo ir pusiau struktūruoto interviu būdu, išryškėjo dichotominis aplinkos vertinimas – tvarkingai fizinei aplinkai priešpriešinama netvarkinga aplinka. Pateikėjų vaidmenys šiuose pasakojimuose yra paremti ir atsiribojimu, kai netvarkingos aplinkos vengiama, ir iniciatyva – kai asmenys keičia fizinę aplinką. Tyrimas atskleidė, kad gyvenimas tose miesto dalyse, kuriose nėra išreikšti svarbius kolektyvinės atminties įvykius liudijantys ženklai, sudaro sąlygas formuotis neaiškiai, neapibrėžtai ar išvietintai tapatybei (angl. displaced identity).The article aims to analyse the characteristics of public spaces in the four districts of Kaunas (Dainava, Kalniečiai, Eiguliai, Šilainiai) that were designed and built during the Soviet era. These characteristics affect the process of identity formation. The individual perceives the material environment of the public spaces of the district through the senses of their body. These experiences are being transformed into memories that help to identify with or separate from the urban environment. The analysis of the stories of 115 respondents obtained through in-depth and semi-structured interviews revealed dichotomous characteristics: an orderly physical environment versus a disorderly environment. The roles of respondents in these narratives can be based on avoiding strategies, when a disorderly environment is avoided, and on initiative strategies, when individuals are participating in changing the physical environment. The study revealed that living in the above-mentioned parts of the city, which lack visible signs of important events of collective memory, allows for the formation of an indefinite or displaced identity