Viešosios teisės problema (Lietuvos šiuolaikinės teisinės sistemos kritika LDK teisės tradicijos požiūriu)

Teisės moksle yra sąvokų, teisininkų vartojamų kaip kažkas savaime suprantamo, kurių reikšmė niekam tarsi nekelia abejonių. Tačiau stengiantis jas apibūdinti, apibrėžti, aiškėja, kad vienodo jų suvokimo nėra ir kad kiekvienas teisininkas jas apibrėžia savaip. Kai kurios šių sąvokų pagrįstai laikomos šiuolaikinių valstybių, priklausančių Vakarų teisės tradicijai, teisinių sistemų atributais. Joms, be abejonės, priskirtinos privatinės teisės (jus privatum) ir viešosios teisės (jus publicum) kategorijos. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvoje 1940–1989 m. teisės sistema formuota neigiant teisės skirstymą į viešąją ir privatinę, kadangi vienas iš socialistinės teisės doktrinos atributų buvo privatinės teisės egzistavimo neigimas. Po žymios V. Lenino frazės dėl nepripažinimo nieko privataus XX a. pradžioje privatinės teisės mokslų pakilimą tarybiniu laikotarpiu pakeitė jų stagnacija, viešasis teisinis reguliavimas mėgintas taikyti visoms visuomeninio gyvenimo sritims. Šio proceso rezultatus galime įvertinti tik dabar, kai teisės dualizmo koncepcija Lietuvoje atgijo. XX a. pabaigoje visuomeninių santykių pokyčių Lietuvoje išdava tapo teisės sistemos esminis pertvarkymas, reintegracija į romanų-germanų teisės šeimą, taigi ir klasikinės teisės skirstymo į viešąją ir privatinę teorijos atgimimas, kuriant efektyvų teisinį mechanizmą, palaikantį balansą tarp viešų interesų ir atskirų asmenų privačių interesų, ieškant būdų suderinti socialinio stabilumo poreikį ir individo laisvės siekį. Šiuolaikinėje Lietuvos jurisprudencijoje viešosios teisės kategorija vartojama dažnai – pavyzdžių galime rasti tiek mokslinėje literatūroje, tiek įstatymų leidyboje, tiek teisės taikymo aktuose