Development of masonry vaults in Lithuania

Straipsnyje nagrinėjama Lietuvos mūrinių skliautų raida nuo seniausių laikų iki Pirmojo pasaulinio karo. Atskleisti mūrijimo technikos pokyčiai bei įvertinti specifiniai jų bruožai įvairiose stilistinėse epochose. Išaiškinta, kad seniausi Lietuvos mūro skliautai sukurti su pirmaisiais sakraliniais mūro pastatais. Gotikos architektūroje susiformavo skliautų mūrijimo technika, kuri iš kartos į kartą buvo tęsiama vėlesnėse stilistinėse epochose. Lietuvos gotikos architektūroje skliautai nebuvo aukšti ir smailėjantys, daugeliu atveju jų skerspjūvio forma - pusapskritė. Renesanso laikotarpio skliautus galima laikyti nuoseklia gotikos statybos technikos tąsa su papildomomis priemonėmis juos sutvirtinti. Tam tikslui dažnai mūryti gurtai, ramstinės arkos, metalinės templės. Renesanso epochoje plytų nerviūras pakeitė tinko tjerseronai. Baroko ir klasicizmo laikotarpiu skliautų mūrijimo technika iš esmės nesikeitė, naudotos tradicinės priemonės. XVIII a. išnyko tjerseronai, skliauto paviršių iš vidaus skaidė tik travėjas skiriančios ramstinės arkos. Istorizmo laikotarpio techninės naujovės, galimybė tiksliau apskaičiuoti skliauto konstrukciją Lietuvoje skatino ne tiek naujų konstrukcijų diegimą, kiek įvairesnę ir raiškesnę retrospektyvinių formų panaudą.The article examines the development of Lithuanian masonry vaults from the oldest times up to World War I. It reveals the changes of masonry techniques and evaluates their distinctive features in different stylistic epochs. The paper proves that the oldest Lithuanian masonry vaults had been built together with the first sacred masonry buildings. Gothic architecture formed the vault masonry technique that was continued in later periods of architectural styles and it was carried throughout epochs, from generation to generation. In Lithuanian Gothic architecture, the vaults were neither tall nor tapering; in the majority of cases, the form of their cross-section was semi-circular. The masonry vaults in the Renaissance epoch can be considered to be a consistent continuation of the Gothic construction technique, with some additional measures used to support them. For this purpose, the masters would build buttresses, supporting arches, metal stringers. In the Renaissance, brick ribs were replaced by plaster tiercerons. During the periods of Baroque and Classicism, the vault masonry techniques did not undergo any significant changes; traditional materials were still very much in use. In the 18th century, tiercerons disappeared; the internal surface of the vault was divided only by supporting arches that separated the bays. Technical novelties of historicism, the possibilities of calculating the vault constructions more precisely prompted not so much to introduce new constructions but rather to choose more diverse and expressive means and retrospective forms of buildings in Lithuania