Psichikos sutrikimų diskursai akademinėje ir profesinėje literatūroje bei žiniasklaidoje

Analizuojant perėjimo nuo medicininės prie biopsichosocialinės paradigmos prielaidas Lietuvos psichikos sveikatos priežiūros sistemoje, vienu iš kaitos rodiklių yra viešieji diskursai, vyraujantys profesinėje, mokslinėje literatūroje bei žiniasklaidoje. Vyraujančių diskursų analizė gali padėti įžvelgti vyraujančias nuostatas, slypinčias už deklaruojamų teiginių. Pasak J. Ruškaus ir G. Mažeikio (2007: 56), Lietuvoje klinikinis negalios modelis latentiškai tebedominuoja, nors oficialiai yra neigiamas ir atmetamas. Šiuo tyrimu analizuoti procesai, kuriais psichikos sutrikimai ir jų gydymo formos, kaip socialinės realybės fenomenai, konstruojami, įkomponuojami ir įtvirtinami tiek kasdieninėse sąveikose (jų atspindžiu laikant žiniasklaidos publikacijas), tiek institucinėje ir akademinėje praktikoje (jų atspindžiu laikant profesines ir mokslines publikacijas). Psichikos sutrikimai ir jų gydymo formos čia traktuojamos ne vien tik kaip asmenį pažeidžiantis fenomenas, apibūdinantis asmens protą ar kūną, bet kaip sąvokų ir elgesio būdų rinkiniai, sukurti ir plėtojami mokslinių disciplinų, nagrinėjančių žmogiškąjį distresą. Šie sąvokų ir elgesio būdų rinkiniai paplinta ir kasdieniniame visuomenės žinojime bei turi įtakos tam, kaip asmuo suvokia savo ir kitų asmenų patiriamą psichinį distresą ir jo įveikos būdus (Bilić ir Georgaca 2007). Čia remiamasi socialinio konstrukcionizmo perspektyva ir įvairių sričių žinojimu apie tai, kas suvokiama kaip žmogiškoji patologija, analizuojant psichikos sutrikimus būdu, atskleidžiančiu šį žinojimą grindžiančius politinius, kultūrinius, istorinius, technologinius ir kitus klodus (Fee 2000)