Tris dešimtmečius vykstanti pasiryžimo ginti savo šalį evoliucija: Baltijos šalių atvejis

Šiame straipsnyje pateikiama išsamiausia pasiryžimo ginti savo šalį analizė panašiose ir kartu skirtingose Baltijos šalyse – Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. Jame apžvelgiami ankstesni moksliniai tyrimai, kuriuose daugiausia dėmesio skiriama pasiryžimo ginti savo šalį dėsningumo skirtumų aiškinimui. Šiame straipsnyje toliau pateikiami ankstesnių trijų šalių sociologinių tyrimų rezultatai ir aptariami šio tyrimo tikslais atliktos reprezentatyvios šalių apklausos rezultatai. Ankstesni ir dabartiniai duomenys rodo, kad estai labiau linkę ginti savo šalį, o latviai ir lietuviai ne tokie entuziastingi. Platesniame regioniniame ir pasauliniame kontekste Estijos gyventojų pasiryžimas ginti savo šalį yra didelis, o Lietuvos – mažas. Analizuojant Baltijos šalių duomenis, tikrinamos kelios hipotezės dėl dėsningumų. Patvirtinama, kad intersocialiniu lygmeniu galimybių gyvenime augimas paprastai turi neigiamą įtaką pasiryžimui ginti savo šalį, tačiau tuo negalima paaiškinti abiejų rodiklių svyravimo koreliacijos. Intrasocialiniu lygmeniu patvirtinama, kad vyrai labiau linkę ginti savo šalį. Nors empiriniai duomenys, susiję su dviem Baltijos šalimis, patvirtina kai kurias kitas hipotezes, pavyzdžiui, tas, kurios susijusios su pasitikėjimu ginkluotosiomis pajėgomis, išorinių grėsmių poveikiu ir istorinėmis patirtimis, kiti veiksniai, tokie kaip pasitikėjimas vyriausybe, religingumas, karo prievolė, amžius ar išsilavinimas, individualiu lygmeniu nėra galutinai patvirtinami visose trijose šalyse. Tai pabrėžia įvairių veiksnių svarbą, jų sąveiką ir skirtingą poveikį žmonių pasiryžimui ginti savo šalį