[Pamokslai vairingose materijose, sakyti Ambroziejaus Pabrėžos. Parengė Rita Šepetytė]

Pabrėžos pamokslus įdomu ir naudinga skaityti. Aišku, kad paskelbtasis leidinys paskatins naujus su šio rinkinio pamokslų teminio turinio savitumu, kalba ir iškalba susijusius tyrimus. Bet šis leidinys svarbus ne vien kultūros istorijos požiūriu. Tai dabartinio gyvenimo aktualijoms atliepianti dvasinė literatūra. Aišku, jos skaitytojų kiekį mažina tai, kad tai žemaitiškai ir specifine rašybos maniera parašytas kūrinys. Pabrėža nėra lengvai išverčiamas į bendrinę lietuvių kalbą. Paprasto vertimo į bendrinę kalbą pateikimo atveju Pabrėžos tekstas akimirksniu netenka žavesio. Tai matyti ir jau minėtame įvadiniame Oželio straipsnyje, kuriame pamokslų citatų vertimai pateikiami vietoj tikėtinų originalo atkarpų – pastarosios nukeliamos į išnašas (plg. p. 16–18, 20–32). Pabrėžos kalbos žavesį skelbiant jo darbus platesnei auditorijai yra pasisekę išsaugoti tik čia jau daug kartų minėtai Šepetytei. Publikuodama Pabrėžos "Pamokslą apei Šeštą Prisakymą Dievo" ji pasirinko tarpinį perrašymo būdą – „tekstas iš dalies transliteruotas, iš dalies transponuotas remiantis žemaičių kretingiškių garsų atliepimais bendrinės lietuvių kalbos garsams“. Tokia perrašo metodika leido pateikti sudabartintam rašto modeliui ir bendrinei kalbai artimesnę Pabrėžos teksto versiją išsaugant pamokslininko kalbėjimo stiliaus unikalumą. Tai svarbu prisiminti galvojant apie Pabrėžos teksto pateikimo būdus tiriamuosiuose darbuose, nes paprastas vertimas į bendrinę kalbą gali sunaikinti cituojamos teksto atkarpos poetiškumą, o vien savitai žemaitiškai pabrėžiškai užrašytas originalas – susiaurinti suprantančiųjų ratą