Gera valia ir spontaniškumas komunikacijoje

Straipsnis pagrįstas Kanto geros valios sampratos aiškinimu, atsižvelgiant į jos reikšmę sėkmingai komunikacijai. Siekiama nubrėžti jos būtino ryšio su spontaniškumu, priešingu griežtai uždarai apibrėžčiai, kontūrą – kalbos spontaniškumą kaip esmingą komunikacijai. Tam tikslui pasitelkiami agambeniški ir vitgenšteiniški kalbos ir paradigmos apmąstymai. Komedijos menas laikomas komunikacijos, paremtos spontaniškumu ir paradigma, iliustracija, o tragedijos menas – vaizduojančiu radikalaus nekomunikuojamumo būklę. Kartu su lingvistine ir epistemologine prieiga šios problemos aptarimas apima ir ontologinį aspektą, t. y. G. Agambeno ir Aristotelio potencijos sąvoka aprašoma kaip gimininga Kanto gerai valiai (daiktui savyje), ji yra laikoma būtina (o galbūt ir pakankama) (sėkmingos) komunikacijos sąlyga.The article is based on the interpretation of Kant’s notion of good will with regard to its meaning for successful communication. It seeks to delineate its necessary relation to spontaneity as opposed to a strictly closed definition – the spontaneity in language as crucial for communication. Agambenian and Wittgensteinian musings on language and paradigm are employed for that purpose. The art of comedy is seen to illustrate the communication based on spontaneity and paradigm and the art of tragedy is seen to depict the condition of radical incommunicability. Alongside this linguistic and epistemological approach, the discussion of the issue also includes the ontological aspect, i. e. the Agambenian-Aristotelian notion of potentiality is described as akin to the Kantian good will (Ding an sich) and is seen as the necessary (and perhaps also sufficient) condition for (successful) communication