Atstovo samprata Lietuvos civilinėje teisėje

Galimybė dalyvauti civilinėje apyvartoje per atstovą yra asmens ekonominės laisvės Įgyvendinimo garantija. Kiekviena išsivysčiusi ekonominė sistema paremta darbo pasidalijimo, kuriant ir skirstant prekes ir paslaugas, principu. Teisinis šio principo atspindys yra atstovavimo institutas. Nors atstovavimo institutas buvo įtvirtintas ir 1964 m. CK896, tačiau 2000 m. CK rengėjai, atsižvelgdami į rinkos poreikius bei ES teisės reikalavimus, iš esmės atnaujino teisinį atstovavimo reguliavimą. Naujasis CK įtvirtino keletą esminių naujovių, lyginant su iki jo galiojusiais teisės aktais - 1964 m. CK ir Prekybos įstatymu897 : numatė tariamus atstovo įgaliojimus, kaip atstovavimo santykių atsiradimo pagrindą, išplėtė suteiktų įgaliojimų sampratą, sureguliavo atstovo, veikiančio be įgaliojimų ar juos viršijančio, atsakomybės klausimus, nustatė papildomas atstovo pareigas, tarp jų - vengti interesų konflikto, patikslino atskiras atstovo veikimo formas - prekybos agento veiklą ir prokūrą, taip pat modifikavo valdymo organų, kaip įstatyminių atstovų, sampratą. Pakitęs teisinis reguliavimas ir sudėtingėjantis ekonominis gyvenimas turėjo įtakos atstovo sampratos pokyčiams Lietuvos civilinės teisės doktrinoje ir teismų praktikoje. Todėl šiame mokslo studijos skyriuje autoriai ir siekia atskleisti esminius atstovo sampratos pokyčius Lietuvos teisėje įsigaliojus 2001 m. CK, dėl darbo apimties ir klausimo kompleksiškumo apsiribodami tik sutartinio atstovavimo analize. Tyrime aptariami bendrieji atstovo sampratos požymiai, kuriais remiantis asmenys, veikiantys už kitus asmenis, priskirtini sutartiniams atstovams, taip pat nagrinėjami atvejai, kokia apimtimi atstovavimo institutas turėtų būti taikomas asmenims, kurių teisinis statusas yra mišrus (darbuotojams, valdymo organams)