Dialect grapholects at the beginning of the 21st century as a manifestation of the vitality and continuity of dialectal codes

Straipsnyje pristatomas rašytinio tarmiškumo tyrimas. Tyrimo medžiaga – rytų aukštaičių (RA) tekstai, publikuoti almanachuose „Bundanti versmė“ (2013, 2014). Straipsnyje susikuriama rašytinio tarmiškumo „perskaitymo“ prieiga, teikiama teorinių įžvalgų apie tarminio grafolekto supratimą, atliekama RA tekstų dialektologinė analizė, įvertinant skiriamųjų ypatybių gyvybingumą, taip pat teikiama komentarų, kokie nestandartinės rašybos sprendimai taikomi, siekiant grafolektu atspindėti šias ypatybes. Vertinama, kad rašytinis tarmiškumas yra tarminių kodų gyvybingumo ir tęstinumo indikacija, nes, kitaip nei sakytinio tarmiškumo atveju, autoriai-informantai deda pastangas demonstruoti tarmiškumą. Grafolektuose perteikiamos skiriamosios RA, taip pat RA patarmių ypatybės skatina įžvalgą dėl jų gyvybingumo stebimuoju laiku. Autorių-informantų ortografiniai sprendimai vertinami kaip vadinamosios dialekto perrašos. Konstatuojama, kad RA grafolektas yra nenusistovėjęs, kiek stabilesni atrodo patarmių ypatybių perteikimo ortografiniai sprendimai, tačiau ir jie tebėra formavimosi stadijos, todėl tiksliau yra kalbėti ne apie RA ar patarmės grafolektą, bet apie grafolektus. Esminiai žodžiai: tarminis grafolektas, rašytinis tarmiškumas, sakytinis tarmiškumas, skiriamosios ypatybės, rytų aukštaičių tarmė.The paper presents a case study on written dialectality. The material used for the research is the Eastern Aukštaitian (EA) texts published in the almanacs titled “A Waking Spring” (“Bundanti versmė”) (2013, 2014). The paper develops an approach for “reading” written dialectality, provides theoretical insights about the concept of a dialect grapholect, presents a dialectological analysis of the EA texts, assessing the vitality of the distinctive features, and also includes commentary on the non-standard spelling choices applied to reflect these features through the grapholect. In the given paper written dialectality is considered to be an indication of the vitality and continuity of dialectal codes because, unlike in oral dialectality, the informants-authors put effort into demonstrating dialect. The distinctive features of the EA and of its subdialects represented in the grapholects suggest the idea of their vitality in apparent time. The orthographic choices of the informants-authors are considered as dialect respelling. The EA grapholect is found to be fluctuating, while the orthographic choices for conveying the features of the subdialects are somewhat more stable, however, still in a stage of development as well. Therefore, it is more accurate to discuss the grapholects (plural), rather than a grapholect (singular) of the EA or the subdialect. Keywords: dialect grapholect, written dialectality, oral dialectality, distinctive features, Eastern Aukštaitian dialect