Juozo Tūbelio žygdarbis

Šių metų balandžio 18 d. sukako 140 metų, kai gimė vienas žymiausių Pirmosios Lietuvos Respublikos veikėjų Juozas Tūbelis (1882–1939). Jubiliejiniai metai yra tinkama proga prisiminti jo darbus, nuopelnus Lietuvai, tautai ir valstybei. Jie dideli, reikšmingi, bet šiandien užmiršti ir mažai kam žinomi. Paaiškinti, kodėl taip atsitiko, nėra lengva: gal amžininkų nuomonėms apie šį veikėją darė įtaką paprastas pavydas dėl jo sėkmingos veiklos, o vėlesnių laikų istorikai nuopelnų nepastebėjo, neįvertino? Gal dėl to, kad J. Tūbelis buvo pernelyg kuklus, nesigyrė savo darbais ir negarsėjo skandalais kaip jo kolega ir varžovas Augustinas Voldemaras? Kad ir kaip būtų, jis iki šiolei išliko Antano Smetonos šešėlyje, neretai minimas tik kaip paklusnus jo politikos vykdytojas ar – dar blogiau – kaip dėmesio nevertas jo giminaitis – svainis. Geriausiu atveju galėjome sužinoti, kad J. Tūbelis – tik vienas iš daugelio ano meto mūsų niekuo ypatingai nepasižymėjusių veikėjų. Tačiau taip primityviai, neteisingai vertinti J. Tūbelį ir pasmerkti jį užmarščiai ne tik nesąžininga, nedora, bet ir būtų daroma nedovanotina skriauda šviesiam jo atminimui. Dar svarbiau, kad tokiu atveju ir visa Pirmosios Lietuvos Respublikos istorija be J. Tūbelio, jo nuveiktų darbų būtų kur kas blankesnė ir neišsami. Beveik nieko nežinome apie didžiules permainas tarpukario Lietuvos kaime, žemės ūkyje, jų priežastis ir aplinkybes. O juk tos permainos, kurių įgyvendinimui taip daug pastangų skyrė šis veikėjas, žinoma, ir jo nelengvai sukurtos organizacijos – stambūs kooperatyvų susivienijimai „Lietūkis“, „Pienocentras“, akcinė bendrovė „Maistas“, ir mūsų kaimo žmonės, jų darbštumas, aktyvumas kaip tik ir lėmė mūsų valstybės pažangą, buvo jos pamatas. Taip įdomūs, svarbūs to meto istorijos faktai ir liktų „baltosiomis dėmėmis“, kurių šiandien niekuo negalėtume pateisinti