Sutartinės civilinės atsakomybės raida ir ateities perspektyvos

Neabejotina, kad sutartys civilinėje apyvartoje yra itin svarbios. Sutarties pažeidimo atveju viena iš šalių arba abi negauna rezultato, kurio tikėjosi sudarydamos sutartį. Pažeidimu sukeltus neigiamus padarinius sumažinti arba pašalinti siekiama taikant pažeistos teisės civilinius gynybos būdus. Vienas iš tokių būdų yra sutartį pažeidusios šalies pareiga atlyginti kitai šaliai padarytą žalą ir sumokėti sutartyje numatytas netesybas, t. y. sutartinė civilinė atsakomybė. Nuo CK įsigaliojimo praėjus dešimčiai metų įdomu ir naudinga pažvelgti, ar CK normos yra aiškios ir pakankamos sutartinės atsakomybės klausimams reglamentuoti, kaip jos šiuo laikotarpiu buvo suprantamos ir aiškinamos, pasidomėti, ar nebuvo daroma klaidų ir pateikti siūlymų. Taigi šios mokslo studijos dalies tikslas - pateikti Lietuvos teisės doktrinoje bei teismų praktikoje atskleisto sutartinę civilinę atsakomybę reglamentuojančių CK normų turinio analizę bei tolesnės raidos gaires. Mes neturime tikslo analizuoti CK nuostatas tarptautinės teisės dokumentų kontekste. Tačiau, nagrinėdami neaiškius, probleminius aspektus, remiamės tarptautinės teisės dokumentu - 1980 m. Jungtinių Tautų Vienos konvencija dėl tarptautinio prekių pirkimo pardavimo sutarčių2351 (toliau Vienos konvencija) bei neprivalomo pobūdžio tarptautinės teisės priemonėmis - UNIDROIT principais2352, DCFR2353 ir į DCFR inkorporuotais PECL2354