Ontology of painting in the work of Arūnas Vaitkūnas

Straipsnyje nagrinėjama Arūno Vaitkūno kūryba, kurioje atsiskleidžia tapybos ontologija ir tapybinės patirties savirefleksija. Vaitkūno kūryboje susieina dvi linijos – būtis tapyboje ir tapybos būtis. Ekspresionistinės tapybos tradiciją plėtojusiam tapytojui būdingas egzistencinis mąstymas, iškeliantis žmogaus būties tiesos ir prasmės klausimus. Būtis ir jos nyksmo patirtis, netarpiškas tikrovės ir vietovės patyrimas iškyla kaip tapybos objektas. Taip pat jo kūrybai būdingas tapybos ontologizavimas, įsimąstymas, kaip tapyba savomis raiškos priemonėmis atveria būties fenomeną paveikslo struktūroje, drobės plokštumoje ir jos paviršiuje. Tapybos kūriniuose, rastuose objektuose ir instaliacijose jis iškelia tapybos tapatumo klausimus bandydamas suvokti tapybos medijos savitumą, jos santykį su tikrove, ribas, ribiškumą ir išplėtimo galimybes. Straipsnyje hermeneutiškai interpretuojamos Vaitkūno kūrinių prasminės atramos, kurios susieina su Gilleso Deleuse’o, Jacques‘o Derrida, Arvydo Šliogerio ir Justino Mikučio filosofinėmis įžvalgomis, Franciso Bacono ir Gerhardo Richterio tapyba, atskleidžiant tapybos ontologizavimo pastangas ir tapybos ekstensyvumo paieškas, nuvedusias iki pirminių geoglifų. Raktažodžiai: A. Vaitkūnas, tapyba, tapybos ontologija, būtis, tikrovė, vietovė, procesiškumas.The article examines the works of Arūnas Vaitkūnas, in which the contours of the ontology of painting emerge. In Vaitkūnas’ art works, two lines are interconnected – being in painting and being of painting. Deepening the tradition of expressionism, the painter delves into the reflection of human existence and the reality proper to paintings. The sense of being and the awareness of its disappearance, a direct experience of specific place and time have become the main subjects of his paintings. He considers the ontological characteristics of painting and reflects on how painting opens being in the surface of the canvas, in the structure itself of the picture through the means of pictorial expression. Besides in his paintings, found objects and installations he questions of the identity of painting to gain a deeper understanding of the peculiarity of the media, the relationship with reality, as well as the limits, liminality and the possibilities of its expansion. The article hermeneutically interprets Vaitkūnas’ works, which connect with philosophical insights of Jacques Derrida, Arvydas Šliogeris, Justinas Mikutis, and the paintings of Francis Bacon and Gerhard Richter, revealing attempts to ontologize painting and the searches for its extensiveness, leading to the primeval geoglyphs. Key words: A. Vaitkūnas, painting, ontology of painting, being, reality, place, procesuality