Prayer poetry in the conversations of Henrikas Nagys and Liūnė Sutema: from despair to salvation

Postūmį šiam straipsniui atsirasti davė Liūnės Sutemos eilėraštis „Nespėjau, Kristau, sekti Tave...“, kuriam būdingą krikščioniškos maldos tapatybę lemia asmeniškas subjekto kreipimasis į Dievo Sūnų, netikėtas prašymo maldos pasireiškimas ir kita. Straipsnio tikslas – ištirti Henriko Nagio ir jo sesers Liūnės Sutemos kūrybai būdingą maldos poeziją, jos sampratą grindžiant moderniosios krikščioniškos teologijos požiūriu į maldą. Tyrimui reikšmingos Hanso Urso von Balthasaro, Dorothee Sölleʼs, Michaelio Meyerio-Blancko ir kitų autorių teorijos, jose apmąstomas maldos dialogiškumas (pokalbis), su malda siejamas dramatizmas, maldos, kaip pasakojimo, samprata, teologų atliekamas maldos ir literatūros lyginimas. Nagrinėjama maldos subjekto problema ir bendruomenės reikšmingumas maldos poezijoje, Dievo ir tikėjimo problematika, tebūnie, arba amen, maldos variacijos. Atskleidžiamos dramatinės žmogaus kaltės ir atgailos (kai kuriais atvejais ir kaltinimo) įtampos maldos poezijoje, Dievo ir tikėjimo neigimo drama ir ne mažiau dramatiškas išgelbėjimo įprasminimas, poetinis tebūnie maldos originalumas ir įtaigumas. Krikščionišką maldos matmenį autorių kūryboje įprasmina poezijos žmogaus (kalbančiojo ir kito subjekto) santykio su Dievu asmeniškumas, biblinio pasaulėvaizdžio perspektyva, Kristaus, tradicinių maldų ir tradicinių tikėjimo tiesų, pirmiausia – išganymo, transformacijos, garbinimo, prašymo ir dėkojimo apraiškos. Straipsnis kviečia atnaujinti žvilgsnį į krikščioniškos tradicijos sklaidą Nagio ir Liūnės Sutemos kūryboje, atskleidžia maldos poezijos erdvėje vykstantį poetinį dviejų autorių dialogą.The aim of this article is to examine and compare the most noticeable semantic aspects of prayer poetry in the works of Henrikas Nagys and Liūnė Sutema. The classical religious (theological) thought and the modern approach to prayer are important for the concept of prayer. The poetic prayer is more characteristic of Liūnė Sutema than Nagys; this phenomenon leads to a new understanding of the encounter of the two poets in this poetic space. The figures of sister, brother and father, the poetically individual forms of the collective subject (“we”) in the poetry of Nagys and Liūnė Sutema express the significance of the community, which corresponds to the Christian tradition of prayer. The prayer community of both authors share the poetically strong drama of guilt and repentance, truth and error, fidelity and betrayal. The analysis of God as the addressee of prayer revealed a dialogic interpretation of the Bible and the relevance of traditional prayers in the poems of both poets. The wrath of God and its dualism, which takes on the form of antiprayer, and a radical doubt about God’s will is the dominant feature of Nagys’ poetry. God in Liūnė Sutema’s poetry is more personal and is characterized by a paradoxical preservation of tradition. One of the poetically strongest forms of prayer in Liūnė Sutema’s poetry is the variations of “thy will be done” prayer. It is also one of the most suggestive means of a dialogue with Nagys’ poetry