Žemaičių kalbos dvasia Romualdo Granausko kūryboje

Daugybė pateiktųjų Romualdo Granausko kūrybos fonetikos, morfologijos, sintaksės, leksikos žemaitybių iš dalies atsako į straipsnio pradžioje keltą klausimą, kur yra ta tikroji granauskiškoji žemaičių kalbos dvasia. Tačiau dar aiškiau į tą klausimą atsako pats rašytojas, ne kartą kalbėjęs, rašęs apie savo gimtąją šiaurės žemaičių tarmę, jo gimtosios kalbos išskirtinę vietą ir ypatingą reikšmę gyvenime ir kūryboje. Štai kaip įtaigiai, pakylėtai ir šiltai apie tai rašoma esė „Žodžio paglostymas“: „Mes kalbėjom, klegėjom ir šnibždėjomės tarmiškai. Mokykloje tik tarmės nereikėjo mokytis, ji visuomet buvo su mumis lyg kokia kūno dalis: lūpos, burna, liežuvis... Ja kalbėdami niekuomet neužsikirsdavom ir neraukydavom kaktų, ieškodami tinkamesnio žodžio. Kiekvienas žodis tą patį mirksnį atsirasdavo ant liežuvio galo, kai tiktai jo prireikdavo. Tarmė – lyg apatiniai marškiniai, prigludę prie kūno, mes jų net nejaučiam. O bendrinė kalba – visai kas kita. Tai jau kelnės ir švarkas, kuriais būtina apsivilkti, kai eisi atsakinėti