Sigitas Geda: talentas ant skustuvo ašmenų

Šiame straipsnyje dėmesys sutelkiamas į didaus poeto, tragiškos egzistencinės pasaulėjautos adepto Sigito Gedos asmenybę ir kūrybinės veiklos ypatumus. Nerimasties, skausmingų netekčių ir psichologinės įtampos kupinas gyvenimas sustiprino pojūčius; sąmonės nuskaidrėjimo akimirkomis jis kūrė įstabius poetinius šedevrus; sugebėjo itin giliai savo vaizdinga ir imlia kalba perteikti prieštaringą epochos dvasią, nonkonformistinės pakraipos menininkų jausmus, džiaugsmus, tragiško nusivylimo ir sielvarto išgyvenimus. Jo giliai asmeniškose eilėse nuolatos prasiveržia besiblaškančios tragiškos sielos klyksmas ir kartu skleidžiasi stiprus socialinis angažuotumas, ryšys su tauta, jos mitais, literatūros tradicija. Meile tėvynei alsuojančiomis eilėmis poetas gaivino tautinę dvasią, skatino pasididžiavimą lietuvių kultūros ir poezijos tradicijų galia; jo eilėse - pagarba paprastam žmogui, galingas gamtos jausmas. Lanksčiomis Veisiejų ežerų pakrančių linijomis ir pušynais juosiamos gimtinės grožį poetas pamilo vos ne iki apsėstumo. Tačiau subtilūs gamtos grožio aprašinėjimai jo, kaip ir kinų bei japonų klasikinės poezijos meistrų, kūriniuose yra neatsiejami nuo slėpiningų vidinių „dvasios peizažų“