Postmodernaus mąstymo poveikis estetikos ir meno filosofijos teritorijų kaitai

Studija skirta pastaraisiais dešimtmečiais postmodernioje estetikoje ir meno filosofijoje išryškėjusių tyrinėjimų laukų kaitai aptarti. Šiandien, kai estetika skverbiasi į įvairias marginamose buvusias ir kasdienybės sritis, svarbu pasiaiškinti gelmines šių pokyčių priežastis ir pasekmes tolesnei estetinės minties raidai. Todėl studijoje įvairiais aspektais gvildenamos filosofinės problematikos estetinimo tendencijos, teorinė naujų estetinių ir meninių realijų atsiradimo refleksija postmodernistinėje sąmonėje, tyrinėjama globalizacijos procesų poveikis, ryškėjantis įvairių civilizacijų estetikos ir meno filosofijos tradicijų suartėjimas ir naujų pažinimo teritorijų iškilimas. Ypatingas dėmesys skiriamas estetikos ir meno filosofijos tyrinėjimo objektuose atsiskleidusioms metamorfozėms, aptariama Rytų tautų estetikos ir meno tradicijų, elektroninių medijų įtaka dabartinės postmodernistinės estetikos ir meno filosofijos problematikos pokyčiams. Dar septintajame XX a. dešimtmetyje plintant terminui postmodernizmas į įvairias kultūros ir humanistikos sritis, kartu ryškėjo ir jo infliacija bei neapibrėžtumas. Tačiau jis atskelidė konkrečius Vakarų estetinės savimonės poslinkius ir apibūdino naują mąstymo, estetinio pasaulio suvokimo ir meninės kūrybos stilių. Šiame tekste daugiaprasmė ir tąsi sąvoka postmodernizmas vartojama dviem pagrindinėmis prasmėmis: plačiąja istoriosofine ir siaurąja stilistine. Pirmu atveju turime omenyje globalinių kultūrinių ciklų kaitą. Šiuo požiūriu postmodernizmą traktuojame kaip vienų svarbiausių epochinių lūžių žmonijos civilizacijos istorijoje, susijusių su perėjimu nuo lokalių civilizacijų istorijos prie globalios metacivilizacijos