‘Uncles and aunts’ by Vaižgantas: a morphology of the self.

1920–1921 metai, pažymėti kaip „Dėdžių ir dėdienių“ data, yra ir Lietuvos Respublikos pradžia. Rašytojas, spaudos darbuotojas, literatūros istorikas, kritikas, visuomenės veikėjas, pedagogas, kunigas Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933) – vienas veikliausių bei kūrybingiausių jo laiko žmonių; apsigyvenęs Kaune, jis tapo Vytauto Didžiojo bažnyčios rektoriumi, redagavo periodinius leidinius, rūpinosi anksčiau parašytų kūrinių leidyba. Pagal žanrą „Dėdės ir dėdienės“ yra mažasis romanas: apima laiką nuo pagrindinių veikėjų jaunystės iki senatvės, vysto bent dvi siužetines linijas, jas atšakoja, į pasakojimą apie psichologinius ir socialinius tipus įjungta gamtos refleksijų, svarstymų apie baudžiavinį ir pobaudžiavinį Lietuvos kaimą, kaimiečių buitį, gyvenimo būdą, etnografinių vaizdų. „Dėdes ir dėdienes“ analizuoja literatūrologė Viktorija Daujotytė.The years 1920 to 1921, when the novel Uncles and Aunts was written, also mark the beginnings of the Republic of Lithuania. The writer, literary historian, critic, teacher and priest Juozas Tumas-Vaižgantas (1869–1933), was a prominent social figure, and one of the most prolific and creative people of his time. Living in Kaunas, he was parish priest at the Church of the Assumption (the Vytautas Church), edited several periodical publications, and published his earlier works. Uncles and Aunts is a novella. It covers the time from youth to the later days of the main protagonists, and develops at least two parallel storylines. The story includes reflections on nature and folklore, and contemplations on the Lithuanian countryside and the everyd ay life of peasants before and after the abolition of serfdom. Uncles and Aunts is analysed by the literature specialist Viktorija Daujotytė