Comparative analysis of the use of lexical analytical constructions and their translation into Lithuanian in Italian and French literary texts

Per paskutiniuosius dvidešimt metų suintensyvėjus italų kalbos tekstų vertimo į lietuvių kalbą ir lietuvių kalbos tekstų vertimo į italų kalbą tyrimams bei Lietuvoje augant domėjimuisi italų literatūra, svarbu užtikrinti kuo geresnę meninių tekstų vertimo kokybę, kreipti dėmesį į įvairius verčiamų tekstų kalbinius ir kultūrinius ypatumus. Atsižvelgus į tai, kas paminėta, ir į vertimo iš italų kalbos į lietuvių kalbą mokslinių tyrimų stygių, šiame straipsnyje nagrinėjamas vienas iš teksto kalbos reiškinių – italų kalbos leksinės analitinės konstrukcijos. Siekiant, kad tyrimas būtų naudingas italų kalbos, vertimo studijų dėstytojams ir vertimo iš romanų kalbų praktikams, straipsnyje analizuojamas leksinių analitinių konstrukcijų vartojimas ir vertimas į lietuvių kalbą dviejų šiuolaikinių italų grožinės literatūros autorių Alessandro Baricco ir Umberto Eco reprezentatyvios, t. y. daugiau kaip trijų tūkstančių puslapių, apimties tekstuose italų ir lietuvių kalbomis. Gauti rezultatai lyginami su anksčiau atliktais atitinkamais prancūzų kalbos meninių tekstų tyrimais. Atliekant italų meninių tekstų leksinių analitinių konstrukcijų vertimo į lietuvių kalbą tyrimą remiamasi italų semiotinės vertimo mokyklos (U. Eco, B. Osimo) teorinėmis nuostatomis ir metodologija. Taikant minėtą vertimo teoriją ir laikantis holistinio požiūrio į analizuojamas leksines analitines konstrukcijas, kiekybinio tyrimo metu buvo nustatytos trys šių konstrukcijų vertimo strategijos: performulavimas, vertimas be pakeitimų ir perdarų strategija. Dažniausia iš jų laikytina performulavimo strategija, kurią vertėjai iš italų kalbos taikė beveik penkis kartus dažniau už vertimą be pakeitimų. Už pastarąją du kartus rečiau buvo taikyta perdarų strategija, kuri, kaip rodo kiekybinio tyrimo duomenys, nesudaro net dešimties procentų visų vertimo atvejų. Kalkės ir praleidimo strategijos tiriamojoje medžiagoje nebuvo nustatyta. Lyginamoji kiekybinio vertimo strategijų pasiskirstymo ir kokybinė vertimo pavyzdžių analizė italų ir prancūzų tekstų vertimuose atskleidė vertėjų pasirinktas panašias vertimo strategijas ir joms įgyvendinti priimtus tokius pat vertimo sprendimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad italų kalbos vertėjai apie pusantro karto rečiau rinkosi vertimą daiktavardinėmis konstrukcijomis nei vertėjai iš prancūzų kalbos. Kadangi daiktavardinėmis lietuvių kalbos konstrukcijomis buvo verčiamos tos italų ir prancūzų leksinės analitinės konstrukcijos, kurios reiškė objektą ir rezultatą, bet ne veiksmą, darytina prielaida, kad prancūzų šiuolaikiniuose meniniuose tekstuose leksinės analitinės konstrukcijos palyginti dažniau reiškė objektą ir rezultatą nei tiriamuosiuose italų autorių meniniuose tekstuose.The intensification of research on Lithuanian translations of Italian literature and Italian translations of Lithuanian literature over the past twenty years is paralleled by the growth of interest in Italian literature in Lithuania. However, the existing research on diverse linguistic and cultural characteristics of texts translated from Italian into Lithuanian and vice versa has been sporadic, thus leaving much to be done to uncover links between the two languages and identify translation-related issues. The present article looks into one of the issues, namely, the lexical analytical construction of the Italian language and its translation into Lithuanian. Fictional texts by two representative Italian contemporary writers, Alesandro Baricco and Umberto Eco are chosen as a source of data including over three thousand pages of the source language (SL) and the target language (TL) texts. The results are compared with similar studies on translation of French literary texts into Lithuanian. The study on the translation of lexical analytical constructions in Italian literary texts translated into Lithuanian uses the theoretical framework and methodology provided by the Italian School of Semiotic Translation represented by Umberto Eco and Bruno Osimo among others. The study adopts a holistic approach to the analysis of lexical analytical constructions in Lithuanian translations of Italian literature. Comparative quantitative study has revealed three translation strategies: reformulation, translation without changes and remodelling. Reformulation has been identified to be the most frequent translation strategy. Its frequency was five times higher than that of translation without changes. The latter strategy was twice more frequent than the strategy of remodelling, which, accounts for less than ten per cent of all translation cases. Uses of calque or omission as translation strategies were not found. Comparison of quantitative results regarding the distribution of translation strategies adopted in the Lithuanian translations of Italian and French literary texts and a qualitative analysis of examples revealed similar tendencies in translation choices. It is important to note that changes of lexical analytical constructions into noun constructions were one and a half times less frequent in the translations of Italian literature than in the translations of French literature. Italian and French lexical analytical constructions were replaced by noun constructions in cases when in the SL text these constructions designated object and result but not action. Thus, it can be assumed that lexical analytical constructions in French literary texts were relatively more frequent than those in Italian literary texts