Secularization and social sense of religion

Straipsnyje keliamas klausimas apie religiją šiuolaikiniame sekuliarizuotame pasaulyje, o tiksliau – klausiama, ką reiškia šiuolaikiniame pasaulyje nuolat į pirmą planą iškylantys politinis ir etinis religijos aspektai, t. y. socialinė religijos prasmė. Mėginant atsakyti į šį klausimą ir ieškant teorinių tokio požiūrio į religiją ištakų, analizuojamos dviejų filosofų, Immanuelio Kanto ir Jürgeno Habermaso, religijos interpretacijos, kuriose religijos prasmė įžvelgiama jos socialinėje paskirtyje. Kanto moralinės religijos projektas bei Habermaso pastangos užmegzti sekuliaraus proto ir religijos dialogą, siekiant įveikti visuomenės dezintegraciją, straipsnyje interpretuojami ne vien kaip religijos fenomeno redukcija į socialinę plotmę ir religijos prasmės pasisavinimo veiksmas. Pastebima, kad abu mąstytojai susiduria su socialinės kontingencijos patirtimi kaip fenomenu ar veikiau profenomenu, kuris pats galbūt ir nėra labai aiškus, bet pasirodo kaip grindžiantis socialinę religijos prasmę. Todėl straipsnyje daroma išvada, kad sekuliarizacijos sąlygomis akcentuojama socialinė religijos prasmė reiškia ne tik religijos prasmės pasisavinimą (imanentizavimą), bet ir atskleidžia socialinį santykį kaip tokį, kuris šaukiasi religinės prasmės (transcendencijos imanencijoje).Article deals with the question of religion in contemporary secular world, to be precise – the main questions are: what mean political and ethical aspects of religion which are in the focus of contemporary secular world, and what is the social sense (meaning) of religion? The author tries to answer these questions and to find theoretical origins of such attitude toward religion by analyzing the interpretations of religion in Immanuel Kant and Jürgen Habermas. Both philosophers envisage the sense of religion in its social purpose. Kantian project of moral religion and Habermas’ endeavor to overcome social disintegration, reviving the dialog between reason and religion, have been interpreted not only as the process of reduction of religion into social plane and an act of appropriation of the religious. One can see that both thinkers encounter the social contingency as the phenomenon (or prophenomenon) which itself is not very clear but appears as grounding the social sense of religion. Therefore the author comes to conclusion that social sense of religion in the secular situation means not only appropriation of the religious (immanentization) but also reveals social relationship as that which calls for religious sense (transcendence in immanence)