Laiko praeiga M. Merleau-Ponty ir E. Levino filosofijoje

Laiko fenomenas sunkiai tematizuojamas, įvairiose patirtyse jis atlieka fono, arba substrato, vaidmenį. Sykiu šis buvimas fonu, nesučiuopiamumas ir yra svarbiausias kalbant apie laiko praeigą. Viena vertus, laikas praeina, išslysta nepaisant mūsų pastangų jį suvokti, suvaldyti, nepaisant mūsų budrumo, kita vertus, apie laiko praeigą galima kalbėti kaip apie pačių subjektyvybės gelmių neramumą, tarsi būdravimą negalint užmigti. Maurice’o Merleau-Ponty ir Emmanuelio Levino pozicijos bus tyrinėjamos kaip skirtingos strategijos aprašant laiko praeigą fenomenologinio mąstymo kontekste. Nors kai kurie jų pateikti aprašymai siejasi (pvz., Merleau- Ponty aprašytas kūno anonimiškumas ir Levino aprašyta tai yra plotmė), vis dėlto pirmasis renkasi Edmundo Husserlio ir Martino Heideggerio laiko analizės išplėtimą egzistencijos kūniškumo link, t. y. aprašo kūno laiką, o antrasis transformuoja fenomenologinę laiko sampratą kritikuodamas ontologinę Vakarų mąstymo tradiciją (jis kritikuoja fenomenologinę horizonto sampratą, primygtinai teigia praeities ir ateities transcendenciją, ieškodamas būdo atverti laiką kaip santykį su kitu, kaip etinį santykį). Straipsnyje svarstomas klausimas, kiek abiejų filosofų pasirinktos mąstymo strategijos yra pateisinamos aprašant laiko praeigos fenomeną