Intergenerational support in self-provision of housing in Lithuania.

Straipsnyje analizuojamas tarpgeneracinės paramos vaidmuo apsirūpinant gyvenamuoju būstu. Pastaraisiais dešimtmečiais daugelyje Europos Sąjungos šalių būsto politika gana sparčiai kinta tiek dėl finansų krizės padarinių, tiek ir dėl besitraukiančios gerovės valstybės keliamų iššūkių. Augantis privataus būsto sektorius, mažėjanti valstybės parama būstui, darbo rinkos kaita bei demografiniai visuomenės pokyčiai lemia, kad apsirūpinti būstu jaunesniųjų kartų atstovams tampa vis sudėtingiau. Tyrėjai vieningai sutinka, kad vyresniosios generacijos būsto sektoriuje buvo labiau privilegijuotos, turėdamos geresnes galimybes apsirūpinti gyvenamuoju būstu pigesniame būsto sektoriuje arba, Lietuvos atveju, jį privatizuojant. Gi šiandien būsto rinkoje debiutuojantys jaunesniųjų kartų atstovai dažniau susiduria su pažeidžiamumu siekiant būsto nuosavybės, todėl šis sektorius tyrėjų yra įvardijamas vienu iš generacinių skirtumų ir potencialių nelygybių generatorių. Tyrimai rodo, kad būsto valdos forma, kurioje reziduoja tėvų šeima, turi reikšmingą įtaką jų teikiamos materialinės paramos suaugusiems vaikams galimybėms. Disponavimas būsto nuosavybe įprastai leidžia akumuliuoti gyvenimo eigoje sukauptą gerovę, vaikams suteikiant lengvesnę prieigą prie būsto nuosavybės. Neturintiems tėvų ar kitų artimų asmenų paramos jauniems namų ūkiams, kokybiško būsto ir juo labiau būsto nuosavybės, prieinamumo galimybė itin susiaurėja. Šiuo požiūriu tarpgeneracinis kokybiško būsto ir ypač būsto nuosavybės perleidimas gali būti suvokiamas kaip socialinio ir ekonominio statuso perdavimo išraiška, kuri, esant nevienodoms finansinėms galimybėms, reprodukuoja ir net gilina socialinę nelygybę visuomenėje. Remiantis 2018–2019 m. atlikto kokybinio tyrimo su 1970–1985 m. kohortos atstovais duomenimis, straipsnyje siekiama atskleisti šeimos paramos apsirūpinant būstu motyvus ir praktikas.The article analyzes the role of the intergenerational support in self-provision of housing in Lithuania. Changes within last decades in the field of housing policy in many Western European countries are associated with both the effects of the financial crisis that this sector suffered and the challenges posed by a shrinking welfare state. This situation as well as processes associated with changes in the labor market and demographic changes complicated the issue of self-provision of housing for representatives of younger generations. Researchers unanimously agree that older generations were more privileged in the housing sector because they had better possibilities to self-provide housing in an oversupplied housing sector or, in the case of Lithuania, to privatize it. In contrast, representatives of younger generations entering the housing market today are more vulnerable in terms of acquisition of housing ownership. Therefore, researchers consider the housing sector as one of the generators of generational differences and potential inequalities. It has been observed that the form of parental housing ownership plays an important role in the field of possibilities of material support for adult children. The disposition of housing ownership usually allows children to ensure an easier access to housing ownership. On the contrary, the access to high quality housing and especially the right of acquisition of housing ownership is much less possible for those who do not have parents or other close persons who could support their young households. In this regard, it can be argued that the transfer of intergenerational high-quality housing and particularly housing ownership may be considered as an expression of a transmission of a social and economic status which under different financial possibilities could reproduce social inequalities. Based on the data of a qualitative research of the 1970–1985 cohort of Lithuanians the article analyzes the motives and practices of a family support in the field of self-provision of housing