Notion of immunity in the philosophies of Jacques Derrida and Roberto Esposito

Straipsnyje analizuojama imuniteto samprata, kuri susieja gamtos ir kultūros, biologijos ir politikos sritis. Jacques’as Derrida imuniteto ir autoimuninio sutrikimo sampratas pasitelkia siekdamas atskleisti prieštaringą, aporetinę religijos ir demokratijos prigimtį: tiek religija, tiek demokratija siekia apsaugoti savo grynumą atmesdamos tai, kas svetima, tačiau tam, kad išlaikytų savo bendruomeninę prigimtį, jos turi saugotis savo pačių imuninių reakcijų. Roberto Esposito imuniteto sampratą apsvarsto biopolitikos kontekste: biopolitinis išrūšiavimas remiasi imunitarine logika, kuri padeda atskirti sava ir svetima. Šiai negatyviajai biopolitikos strategijai Esposito siekia priešpriešinti afirmatyviąją biopolitiką, kuri remtųsi bendruomenės samprata. Tačiau tiek Derrida (auto)imuninio sutrikimo samprata, tiek Esposito imunitarinės logikos kritika lieka įstrigusios neigimo dialektikoje. Straipsnyje teigiama, jog šiai neigimo dialektikai gali būti priešpriešinamos biologijos mokslo siūlomos galimybės. Vystymosi biologijoje ir biomedicinoje aptinkami pavyzdžiai atveria komunitarinę ląstelinio mobilumo paradigmą, kurioje imunitetas suvokiamas ne kaip gynybinė atmetimo reakcija, bet kaip kintanti daugialypė ekosistema.The article discusses the notion of immunity which belongs both to nature and culture, and to biology and politics. Jacques Derrida uses the notions of immunity and autoimmunity to examine the contradictory and aporetic nature of religion and democracy: both religion and democracy seek to protect their purity by rejecting external elements; however, to maintain their communitary character they have to protect themselves from their immunitary reactions. Roberto Esposito examines the notion of immunity in the context of biopolitics: biopolitical exclusion is based on an immunitary logic, which helps to distinguish between what is internal and external, or proper and improper. In contrast to this strategy of negative biopolitics, Esposito creates his own projects of affirmative biopolitics, based on the notion of community. However, both Derrida’s notion of (auto)immunity and Esposito’s immunitary logic get stuck in the trap of negative dialectics. The article argues that this impasse of negative dialectics can be solved by taking into account the possibilities offered by biology. Some cases, examined by developmental biology and medicine, reveal the paradigm of cellular mobility, where immunity is interpreted not as a defensive reaction but as a constantly changing multiple ecosystem