Musicalization of literature

Muzikos (ar muzikalumo) apraiškų literatūroje gali būti įvairių: veikėjai muzikantai, kompozitoriai, atlikėjai; veikėjų pokalbiai apie muziką; minimi ar aprašomi skambantys kūriniai; cituojamos dainos; įterpiamos kompozicijų partitūrų ištraukos ir t. t. Tačiau, kaip teigia intermedialumo tyrinėtojas Werneris Wolfas, norint kalbėti apie literatūros muzikalizavimą, muzika privalo dalyvauti literatūrinio teksto signifikacijos procese, o verbalinė jo plotmė skaitytojui turi suteikti muzikos, patiriamos „per tekstą“, įspūdį. Šiame straipsnyje siekiama aptarti literatūros muzikalizavimo ypatumus Kosto Ostrausko pjesėje Kvartetas (1969), kurioje dialogas su muzika skleidžiasi struktūros, veikėjų iš(si)dėstymo, pačios pristatomos istorijos (siužeto) ir intertekstinių ryšių lygmenimis, veikiančiais kūrinio reikšmės suvokimą. Architekstinio šios pjesės ryšio analizė padeda nustatyti ypatingą jos žanrą, palaikomą ne tik Kvarteto turinio, bet ir draminio teksto išraiškos, t. y. grafinių niuansų, vizualių intarpų. Pjesės žanro savitumas ir literatūros-muzikos santykio analizė išryškina siužetinę Ostrausko kūrinio mintį bei leidžia aptariamą draminį tekstą įvertinti platesniame istoriniame meno kontekste.In works of literature, music can be found in the form of score fragments, notation symbols, song lyrics, musicological terminology, acoustic aspects of speech, musicians as characters, etc. Such manifestations connect two systems of signification and create an intermedial dialogue between music and literature, which requires a specific methodological approach. According to the intermediality theoretician Werner Wolf, “[t]he verbal text appears to be or become [...] similar to music, or to effects connected with certain compositions, and we get the impression of experiencing music ‘through’ the text”. This paper discusses possible forms of a musico-literary relationship, the effects they produce, and examples of musicalization found in Kostas Ostrauskas’s play The Quartet (1969). In this play, the musico-literary dialogue is developed on different levels: structure and story, the twofold nature of the characters, intertextuality. Analysis of the play’s architextual relationship with the medium of music helps to identify the specific, musico-literary genre of this play. This unusual genre is defined not only by the content of The Quartet but also by its expression, i.e. graphic nuances, inserted imagery, etc. As shown by the analysis, the play could be understood as a metonymy of the history of both contemporary music and dramatic literature