Charms of evident identity

Šiuo straipsniu siekiama permąstyti tradicinę tapatumo sąvoką. Į tapatumą Vakarų mąstymo istorijoje buvo žiūrima visų pirma ontologiniu požiūriu. Moderniųjų laikų posūkis į subjektą susitelkia į Aš kaip bet kokio tapatumo centrą, pagrindą ir gamintoją. Fenomenologinė analizė tapatumo ištakas pagilina iki Aš santykio su išore, su pasauliu, su kitybe. Tačiau kitybė, tapdama sąmonės turiniu, nėra absoliuti kitybė. Būdas, kuriuo tapatumas, įsisavindamas savinasi pasaulį ir naikina kitybę, yra reprezentacija, siekianti akivaizdumo. Reprezentacija kaip intencionalus įžvalgumas bet kokį objektą lokalizuoja sąmonės šviesoje. Šviesa ir regėjimas – tai paradigminės Vakarų mąstymo tradicijos metaforos. Straipsnyje siekiama parodyti, kodėl ir kaip šviesa bei akivaizdumas netoleruoja absoliučios kitybės. Iš akivaizdumo kerų tapatumas atsitokėti gali tik per atsakingą santykį su Kitu, tai yra etiką. Čia tapatus subjektas praranda pirmumo teisę kito asmens imperatyvo atžvilgiu. Begalybės idėja, draskydama totalų tapatumą iš vidaus, neleidžia jam nurimti ir skatina atsižvelgti į transcendenciją, į kitybę, idant ji būtų laisva nuo prievartinio tapimo egocentrinio tapatumo turiniu ir manipuliacijos auka. Atsakomybė kito žmogaus veido akivaizdoje eina pirma akivaizdaus suvokimo ir įteisina jį.In this article I seek to rethink the traditional notion of identity. In the tradition of Western thought identity was viewed first and foremost from an ontological point of view. After the turn toward the subject, the I is thought of as the centre, the base and the producer of any identity. Phenomenological analysis deepens the origin of identity to the relation of the I to the world, i.e. to the alterity. Yet the alterity, by becoming the content of consciousness, is not an absolute alterity. The way, in which identity assimilates, possesses the world and annihilates alterity, is representation. Representation seeks evidence. Representation as intentional perceptivity localizes every object in the light of consciousness. Light and vision are paradigmatic metaphors of the traditional Western thought. Hence in this article I seek to show why and how light and evidence do not tolerate absolute alterity. Identity can be sobered from the charms of evidence only by responsible relation to the Other, i.e. by ethics. Here identical subject loses the right of priority in front of the imperative of the other person. Idea of infinity worries total identity from within. Infinity does not permit identity to quiet down and induces to heed transcendence and alterity. Only in this way alterity can escape the violence to become a content of egocentrical identity and the victim of manipulation. Responsibility in the face of the other person precedes evident perception and legitimates the latter