Ką rafinuotieji prancūzai manė apie lietuviškas meškas

Recenzijoje aptariama Nijolė Vaičiulėnaitė-Kašelionienės knyga ,Lietuvos įvaizdis prancūzų literatūroje: vienos barbarybės istorija" (Vilnius, 2011). Monografijoje parodoma plati panorama, kaip Lietuvos įvaizdis buvo kuriamas, kokiomis kryptimis plėtojamas prancūzų kultūros lauke. Autorė remiasi iki šiol mūsų šalyje netaikyta imagologine prieiga ir tyrėjo Daniel-Henri Pageaux išskirtomis pažiūrio iki kitą kultūrą galimybėmis. Jos yra trys: manija, kai stebimoji kultūra yra labiau vertinama negu savoji, fobija, kai stebimoji kultūra suvokiama kaip menkesnė, ir filija, kai suvokiami abiejų kultūrų skirtumai, tačiau abi vertinamos pozityviai (p. 15). Kad suvoktum vertinimą, būtina tirti socialinę vaizduotę, esančią aplink tekstą. Ji neišvengiamai susijusi su istorija – ir politine, ir mentaliteto, ir kultūros. Taip išsiplečia konteksto ribos ir studija tampa tarpdalykine. Sąsajos su istorija motyvuoja chronologinį analizuojamos medžiagos pateikimą. Autorės užsimota plačiai: nuo pačios prancūzų literatūros pradžios, „Rolando giesmės“, iki Alfredo Jarry „Karaliaus Juobos“. Vis dėlto tokia gausi medžiaga yra aiškiai susintetinta ir patraukliai pateikta – skaityti tikrai neprailgsta. Struktūra logiška ir apmąstyta, stilius labai lengvas ir nenuobodus. Tiesa, truputėlį keistas atrodo autorės pasirinkimas pavadinime vartoti žodį „literatūra“: monografijoje kalbama ne vien apie grožinės literatūros tekstus, bet ir apie laiškus, atsiminimus, net paveikslus. Pati autorė įvade ir anotacijoje nesikrato dabar madingo tarpdalykiškumo ir akivaizdžiai nebando savo erudicijos sprausti į rėmus, bet skaitantysis gali pasigesti aiškesnės objekto apibrėžties. Recenzentės nuomone, monografijoje kalbama apie vienos kultūros požiūrį į kitą kultūrą, analizuojant įvairius kultūros objektus, todėl terminas „literatūra“ pavadinime truputį klaidina – užmaskuoja tarpdalykinį studijos pobūdį. Medžiagos įvairovė iš tiesų stebina. Daug tekstų į lietuvių literatūrologijos akiratį pirmą kartą patenka būtent šioje monografijoje, todėl ji gali tapti atspirties tašku tiems, kurie planuoja imtis panašių tyrimų. Žinoma, pristatyti naują, nežinomą medžiagą yra labai sunku, ir neišvengiamai atsiranda daug deskriptyvumo ir kartojimosi. Gali net susidaryti įspūdis, kad autorė daugiau perpasakoja tekstus negu juos analizuoja. Tačiau tai anaiptol nėra trūkumas. Šiai knygai suprasti nereikia beveik jokių pirminių žinių, tik noro gilintis ir susikaupimo. Tai yra didžiulė vertybė – autorė neapkrauna sunkiasvorėmis literatūrologijos sąvokomis, kalba paprastai, aiškiai, remiasi įvairiais kontekstais, juos išsamiai pristatydama, todėl monografiją į rankas galėtų paimti ne vien literatūrologas ar humanitaras, o kiekvienas, kuriam nesvetima „kito“, „svetimo“ problema ir lietuvių mentaliteto ar įvaizdžio tyrimai. Analizė taip pat aiški, pamatuotos dalinės išvados įtikinamai suformuluotos kiekvieno skyrelio pabaigoje, todėl nesunku perskaičius vėl grįžti ir susirasti kokią nors konkrečią idėją