Aukštosios Panemunės istorijos etiudai

Recenzijoje aptariama D. Neverdauskienės knyga „Aukštosios Panemunės istorija" (kaunas, 2010). Autorė, regis, nepretendavo parengti naujovišką istorinę studiją, bet siekė iš sporadinių užuominų apie aprašomą objektą sukonstruoti visuminį Panemunės istorijos pasakojimą. Tai liudija ilgas literatūros sąrašas (šimtas pozicijų) ir nevienodų proporcijų leidinio struktūra, atspindinti Panemunės istoriografijos būklę. Knygą sudaro keturi skirtingos apimties skyriai: trumpa Aukštosios Panemunės ir apylinkių raidos nuo dvaro įkūrimo XVI a. iki 1918 m. apžvalga, itin plati (du skyriai, daugiau nei pusė knygos) Pirmosios Lietuvos Respublikos laikmečio panorama, kurioje daugiausiai dėmesio skiriama Lietuvos kariuomenės ir karininkų veiklai, ir paskutinysis skyrius – Aukštosios Panemunės parapijos istorija. Leidinio struktūra daugiasluoksnė: pagrindinę teksto kompozicinę ašį sudaro Aukštosios Panemunės istorijos apybraiža, į kurią įterpiami palyginti didelės apimties autentiški amžininkų liudijimai ir biografiniai mikrorajone gyvenusių ir palaidotų karininkų bei parapijos dvasininkų sąvadai. Teksto komponavimo būdas leidžia kurti istorine faktografija grindžiamą, bet iš esmės beletrizuotą ir kartais labai individualizuotą pasakojimą