Employees' response to workplace psychological violence caused by the manager, colleague or people from outside the workplace

Tyrimo tikslas – nustatyti darbuotojų atsako į darbe patirtą psichologinį smurtą dažnį, kai smurtauja vadovas, kolega ar įstaigoje nedirbantys asmenys. Straipsnyje pateikiami Vilniuje ir Klaipėdoje atlikto tyrimo, kuriame dalyvavo atsitiktinai atrinktas 591 darbuotojas, rezultatai. Duomenims rinkti naudota anoniminė anketa, kuri parengta pagal prievartos darbe klausimyną. Analizuoti 258 darbuotojų, kurie per 12 mėnesių laikotarpį darbe patyrė bent vieną psichologinio smurto apraišką, atsakymai į klausimus apie darbe smurtavusius asmenis ir savo reakciją į patirtą smurtą. Išskirtos 5 atsako į darbe patirtą psichologinį smurtą grupės: socialinės paramos ieškojimas, pasyvūs veiksmai, liepimas liautis, pranešimas personalo vadovui ir kiti aktyvūs veiksmai. Nustatytas darbuotojų atsako į psichologinio smurto darbe apraiškas dažnis, esant skirtingiems smurtautojams – vadovui, kolegai ar įstaigoje nedirbantiems asmenims. Pranešimas personalo vadovui apie darbe patirtą smurtą – vienas iš rečiausių darbuotojų vyrų ir moterų veiksmų. Nenustatyta nė vieno vyrų, patyrusių vadovo, kolegos ar įstaigoje nedirbančių asmenų ujimą arba priekabiavimą ir pranešusių apie įvykį personalo vadovui, atvejo. Nepriklausomai nuo smurtautojo ir darbe patirtos smurto apraiškos, moterų reikšmingai dažniausias atsakas į smurtinį įvykį yra socialinės paramos ieškojimas. Jos dažniau pranešė personalo vadovui apie kolegos ujimą nei apie vadovo ujimą ir kolegos žeminimą. Reikšmingai dažniausias vyrų atsakas į vadovo grasinimą – socialinės paramos ieškojimas, o atsakas į vadovo žeminimą – socialinės paramos ieškojimas ir pasyvūs veiksmai. Jie grasinusiam vadovui liepė liautis reikšmingai rečiau nei grasinusiam kolegai. Moterys, patyrusios vadovo žeminimą, dažniau ieškojo socialinės paramos, palyginti su darbe vadovo žeminimą patyrusiais vyrais.Aim of study was to estimate the frequency of response by employees to workplace psychological violence caused by the manager, colleague or people from outside the workplace. The findings of research carried out in Vilnius and Klaipeda with 591 randomly selected employees are presented in this article. The anonymous questionnaire prepared according to workplace violence questionnaire was used to select data. Answers of 258 employees who experienced at least one form of psychological violence at work during 12 months period were analysed. Questions were about the perpetrators and their reaction to violence experience. 5 groups of response to workplace psychological violence – seeking for social support, passive actions, telling the perpetrator to stop, reporting violence to the manager and other active actions – were formed. The frequency of response to the forms of workplace psychological violence when perpetrators were the manager, colleague or people from outside the workplace was calculated. Reporting violence to the manager was one of the most uncommon actions of male and female employees. There was no case of males reporting the incident to the manager when experienced bullying or harassment by the manager, colleague or people from outside the workplace. Seeking for social support was significantly the most frequent response to violent incident of females, independently of the perpetrator and the form of psychological violence. They reported bullying by the colleague to the manager more often than bullying by the manager and abuse by the colleague. Seeking for social support is significantly the most frequent response of males to threat by the manager. Seeking for social support and passive actions are most frequent responses of males to abuse by the manager. They told the manager to stop threatening them significantly less often than the colleague. Females were seeking for social support more often than males when they were abused by the manager