Constitution as a foundation for the sustainability of society and a state

[...] Straipsnyje aptariama Lietuvos valstybės ir jos konstitucingumo raida. Atkreipiamas dėmesys, kad jau XVI a. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje buvo parengti ir galiojo Lietuvos statutai (1529, 1566 ir 1588 m.), kuriuose buvo susistemintos ir kodifikuotos paprotinės bei valdovų aktų normos. Straipsnyje pabrėžiama, kad Lietuvos statutai yra ne tik Lietuvos, bet ir Europos teisinės kultūros paminklai. Juose, be kodifikuotų normų dėl to meto luomų atstovų teisių ir laisvių, reglamentuoti valstybės valdžios organizavimo bei funkcionavimo santykiai. Šiuo atžvilgiu Lietuvos statutai yra ir reikšmingi šiuolaikinės Lietuvos konstitucinės teisės istoriniai šaltiniai. Lietuvos valstybingumo raida siejasi ir su 1791 m. gegužės 3 d. Lenkijos ir Lietuvos (Abiejų Tautų Respublikos) Konstitucija, kuri buvo pirmasis tokio pobūdžio aktas Europoje. [...] Lietuvos Respublikos raida 1918-1940 m. rėmėsi laikinosiomis (1918 m. lapkričio 2 d., 1919 m. balandžio 4 d. ir 1920 birželio 10 d.) ir nuolatinėmis (1922 m. rugpjūčio 1 d., 1928 m. gegužės 25 d. ir 1938 m. gegužės 12 d.) konstitucijomis. Straipsnyje analizuojamas šių konstitucijų poveikis valstybingumo ir konstitucingumo stiprinimui. Lietuvos konstitucionalizmo raidą nutraukė 1940 m. birželio 15 d. SSRS įvykdyta Lietuvos okupacija ir vėlesnė aneksija; Lietuva neteko nepriklausomybės, jai buvo primesta sovietinio tipo konstitucinė sistema. Okupacijos metu lietuvių tauta kovojo su režimu. [...] Apibendrinant teigiama, kad šiuolaikinė Lietuvos Respublikos Konstitucija bendriausia prasme atspindi tautos lūkesčius ir yra aukščiausia politinė teisinė šių lūkesčių raiškos forma. Tai ne kurios nors vienos politinės partijos ar socialinės grupės politines teisines vizijas išreiškianti programa. Šios programos ar projektai, kol veikia būtent ši konstitucinė sistema, turi atitikti Konstituciją, jos principus ir normas. Konstitucijos preambulės žodžiais tariant, Konstitucija įkūnija žmogaus ir tautos teisę laisvai gyventi bei kurti savo tėvų ir protėvių žemėje, puoselėti tautinę santarvę, siekti atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės.[...] Article presents a survey on the historical development of the State of Lithuania and its constitutionality. Attention is drawn to the fact that, as early as in the sixteenth century, in the Grand Duchy of Lithuania, the Lithuanian Statutes were drafted and went into effect (1529, 1566 and 1588). The Statutes systemised and codified the customary norms and norms incorporated in the acts of the rulers. In the article it is emphasised that the Lithuanian Statutes embodied the monuments of both the Lithuanian and European legal culture. Besides the codified norms on the rights and freedoms of representatives of the estates of that time, the aforesaid law codes regulated the relations associated with the organisation and functioning of state power. A conclusion is drawn that the Lithuanian Statutes have likewise proved to be significant historical sources for the modern Lithuanian constitutional law. The development of Lithuanian statehood is further related to the Constitution of Poland and Lithuania (the Commonwealth of Both Nations) of 3 May 1791, which was the first act of that nature in Europe.[...] In the article, it is emphasised that the development of the Republic of Lithuania in 1918-1940 was based on the Interim (those of 2 November 1918,4 April 1919 and 10 June 1920) as well as permanent (those of 1 August 1922, 25 May 1928 and 12 May 1938) Constitutions. It is analysed what role the said Constitutions served in reinforcing statehood and constitutionality. The 15 June 1940 occupation of Lithuania, and the subsequent annexation thereof, by the USSR led to the destruction of the constitutional order of the Lithuanian state; Lithuania lost its independence and was subjected, by force, to the imposition of a constitutional system of the soviet type. Yet, during the occupation the Lithuanian nation was still resisting the regime. [...] It is summarised that the contemporary Constitution of the Republic of Lithuania, in its general sense, reflects the expectations of the Nation and constitutes the supreme political-legal form of expression of those expectations. It is not a programme representing the political and legal visions of any political party or social group. So long as that particular constitutional system is in force, all the said programmes as well as social development projects must comply with the Constitution and concrete norms and principles thereof. In the words from the Preamble to the Constitution, the Constitution embodies the right of the human being and the Nation to live and create freely in the land of their fathers, to foster national concord, and to strive for an open, just and harmonious civil society and the state under the rule of law