Konstituciniai aplinkos apsaugos Lietuvoje pagrindai

Aplinkos apsauga yra viena aktualiausių šių dienų visuomenės problemų. „Aplinkos apsaugos terminų žodyne“ sąvoka „aplinkos apsauga“ apibrėžiama kaip aplinkos saugojimas nuo fizinio, cheminio, biologinio bei kitokio neigiamo poveikio, atsirandančio naudojant gamtos išteklius. „Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje“ (t. 1, p. 656) aplinkos apsauga traktuojama kaip teisinių, technologinių, techninių, biologinių ir kitų priemonių sistema, padedanti derinti gamtos išteklių naudojimą su gyviesiems organizmams ir žmogui gyventi tinkamos aplinkos išsaugojimu. Šie apibrėžimai pakeitė „gamtos apsaugos“ sampratą, kurios ištakų randama jau Pirmajame Lietuvos Statute (1529). Pirmą kartą Lietuvoje posūkis nuo tradicinės gamtosaugos sampratos aplinkos apsaugos link išryškėjo 1982–1984 m. rengiant kompleksinę gamtos apsaugos iki 2000 m. schemą. Galimybės įgyvendinti šio gamtinės aplinkos apsaugos plano siūlymus susidarė tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę. Antai saugomų teritorijų plotas padidėjo daugiau kaip tris kartus (šiuo metu jis apima daugiau kaip 11 procentų Lietuvos teritorijos). Remiantis Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – ir Konstitucija) (1992) ir Aplinkos apsaugos įstatymo (1992 m. sausio 21 d. redakcija) nuostatomis yra parengti ir įgyvendinami kiti gamtos ir jos išteklių naudojimą, žmogaus veiklos poveikį aplinkai ir jos būklės stebėjimus, planavimo ir projektavimo darbus reglamentuojantys teisės aktai