Der Frieden im Zeitalter des Krieges

XIV amžiaus pabaiga – XV amžiaus pradžia žymi Vokiečių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės santykių posūkį. Lenkijos-Lietuvos sąjunga ir Lietuvos, paskutinio pagoniško Europos krašto, krikštas panaikino Vokiečių ordino kovų prieš Lietuvą legitimumą. Kita vertus, Ordino žemėse tuo metu taip pat įvyko svarbūs pokyčiai. Juos lėmė ekonominė krizė ir vidiniai nesutarimai. Šių pokyčių svarba yra įžiūrima tiktai iš istorinės perspektyvos. Politiniai veikėjai visuomet yra priversti labiau rūpintis nūdiena, jie negali numatyti tolimesnės įvykių eigos. Nepaisant to lenkų, lietuvių, taip pat ir vokiečių istoriografijoje karaliaus Jogailos ir Didžiojo Kunigaikščio Vytauto politika buvo vertinama iš vėlesnio laiko perspektyvos. Jau po pirmosios Torunės taikos (1411), dar labiau po Melno taikos sutarties (1422) Vytautas siekia tapti tarpininku tarp Ordino ir Lenkijos, tokios taktikos laikėsi nuosekliai iki pat savo mirties. Ordino ir Romos karaliaus Zigmanto politika buvo nukreipta į tai, kad didintų plyšį tarp Lietuvos ir Lenkijos. Valdantysis Lietuvos elitas, paisydamas savo asmeninių interesų konfliktuose su kaimynėmis jėgomis, formavo išbalansuotą politiką. Laisvu vėlesnių istorikų vertinimu, nors Lietuva nuo Kazimiero Jogailaičio (1447–1492) laikų buvo sudariusi sąjungą su Lenkija, Lietuvos magnatai pasidavė lenkų reikalavimui aktyviai dalyvauti, užuot apie save suvienijusi „giminaičių“ baltų žemes. Lietuvių kunigaikščiai vis dėlto gyveno visai kitame politiniame pasaulyje, kuris nuo XIV–XV amžiaus išliko bemaž nepakitęs beveik iki XVI amžiaus vidurio.The end of the 14th c.–the beginning of the 15th c. marks a change of the relationship between the Teutonic Knights and the Great Duchy of Lithuania. The legitimacy of the Teutonic Knights against Lithuania was abolished after the Union between Poland and Lithuania and the baptism of Lithuania as the last Pagan region in Europe. However, in the territory of the Teutonic Knights some very important changes took place, as well. They were influenced by an economic crisis and internal disagreements. The importance of the changes is recognized only through a historic perspective. Political agents are always made to have a better care of the present, they cannot predict further events. Despite that, in the Polish, Lithuanian, and, also, German historiography the policy of Jogaila and the Grand Duke Vytautas was evaluated from the perspective of later times. After the first Peace of Thorn (1411) and even more after the Treaty of Melno (1422), Vytautas wanted to become an agent between the Teutonic Knights and Poland and he kept the tactics until the death. The policy of the Teutonic Knights and Sigmund, King of Rome, was aimed to increase the gap between Lithuania and Poland. The governing elite of Lithuania was forming a disbalanced policy taking into account their own interests in the conflicts against the neighbouring forces. According to a free evaluation of historians of later times, although Lithuania was in a union with Poland at the time of Casimir IV Jagiellon (1447–1492), Lithuanian lords submitted the requirements of Polish to actively participate instead of uniting the lands of the "relatives" Balts around them. However, Lithuanian dukes lived in a different political word that almost did not change from the 14th-15th c. until almost the middle of the 16th c