Socialinės politikos formavimasis ir raidos tendencijos Lietuvoje

Socialinė politika – valstybės vykdomas pajamų perskirstymas ir turtinių santykių reguliavimas tarp žmonių bei visuomenės grupių siekiant socialinio teisingumo ir lygybės – yra esminė gerovės valstybės kūrimo priemonė, užtikrinanti piliečių socialinį ekonominį saugumą, o kartu puoselėjantis ir jų lojalumą valstybei. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, vienu svarbiausių jaunos valstybės uždavinių tapo esminė socialinės politikos pertvarka, keičiant į gamybą integruotą valstybinio socializmo socialinę politiką savarankiška politika. Šiame knygos skyriuje nagrinėjamas socialinės politikos formavimasis ir raidos tendencijos Lietuvoje. Pirmoje dalyje aptariama socialinės politikos pertvarka Vidurio ir Rytų Europoje XX a. pabaigoje, antroje pristatomos Lietuvos socialinės politikos rengimo ir įgyvendinimo kryptys atkūrus nepriklausomybę, trečioji dalis skirta Lietuvos socialinės apsaugos sistemai, ketvirtoje nagrinėjamos šalies socialinės politikos raidos tendencijos ir pokyčių perspektyvos ruošiantis narystei Europos Sąjungoje (ES) ir Lietuvai tapus ES nare. Apibendrinant teigiama, kad Lietuvos įsijungimas į Europos Sąjungą, keldamas naujus reikalavimus socialinės apsaugos sistemai koordinuotis su ES valstybėse narėse veikiančiomis socialinės apsaugos sistemomis, atvėrė ir plačias pokyčių galimybes didinti užimtumą, veiksmingiau panaudoti žmogiškuosius išteklius, mažinti socialinę atskirtį, geriau panaudoti ES struktūrinių fondų paramą ir siekti tvarios visuomenės raidos.A social policy – redistribution of income by the state and its regulation of property relations between people and groups of society, aimed at social justice and equality – is the fundamental tool for building a welfare state, which ensures social and economic security of citizens, and at the same time fosters their loyalty to the state. After the restoration of Lithuania’s independence, the fundamental reform of the social policy, aimed at replacing the production-integrated social policy of state socialism with a self-sufficient policy, became one of the major tasks of the young state. This chapter of the book examines shaping and development trends of the social policy in Lithuania. Part one discusses the reform of social policies in Central and Eastern Europe in the late 20th century. Part two introduces courses of framing and implementing Lithuania’s social policy after the restoration of independence. Part three is devoted to Lithuania’s social security system. Part four looks at development trends and change perspectives of the country’s social policy during preparations for its membership in the European Union and after Lithuania became an EU Member. To summarise, Lithuania’s accession to the European Union, setting new requirements for the social security system to be coordinated with social security systems functioning in EU Member States, also opened up wide change opportunities to boost employment, use human resources more efficiently, reduce social exclusion, use the support from EU structural funds in a better way and to seek sustainable development of society