The association between retrospective attachment to parents and attachment to romantic partner among young adults

Pagal prieraišumo teoriją, prieraišumo elgesys pasireiškia viso gyvenimo laikotarpyje, tačiau nevienareikšmiai tyrimų rezultatai neleidžia daryti patikimų išvadų apie prieraišumo tipų stabilumą ir sąsajas tarp vaikystės patirčių ir romantinių santykių. Tyrimo tikslas – atskleisti sąsają tarp jaunų suaugusiųjų retrospektyviai vertinamo pirminio prieraišumo prie tėvų ir prieraišumo prie partnerio dabartiniuose romantiniuose santykiuose. Tyrime dalyvavo 250 respondentų, iš kurių 212 buvo moterys, 38 – vyrai. Dalyvių amžius pasiskirstė tarp 18 ir 35 m. (vid. = 27,41 metai, SN = 4,76). 55 (22%) respondentai turi partnerį, su kuriuo negyvena, 103 (41,2%) – turi partnerį, su kuriuo gyvena, 92 (36,8%) – turi sutuoktinį. Tyrimo dalyvių santykių trukmė pasiskirstė nuo 0 iki 288 mėn. (vid. = 60,40; SN = 49,59). Retrospektyviai vertinamo pirminio prieraišumo prie abiejų tėvų vertinimui buvo naudojamas Proctor (1998) „Prieraišumo prie tėvų klausimynas“, o prieraišumo prie romantinio partnerio vertinimui buvo naudojamas Eastwick ir Finkel (2008) “Nerimastingo prieraišumo prie partnerio vertinimas”. Socialiniai demografiniai klausimai buvo pateikiami siekiant įvertinti respondentų amžių, lytį, partnerystės statusą bei santykių trukmę. Tyrimo rezultatai parodė, kad moterims būdingi aukštesni nerimastingo prieraišumo prie partnerio įverčiai lyginant su vyrais. Vyrų imtyje statistiškai reikšmingo ryšio tarp pirminio nerimastingo / vengiančio prieraišumo ir atitinkamai nerimastingo / vengiančio prieraišumo prie romantinio partnerio nėra. Tačiau rezultatai parodė statistiškai reikšmingą, vidutinio lygio teigiamą koreliaciją tarp vengiančio prieraišumo prie tėvų ir nerimastingo prieraišumo prie partnerio. Moterų imtyje retrospektyviai vertinami nerimastingas ir vengiantis pirminis prieraišumas teigiamai siejasi su nerimastingu ir vengiančiu prieraišumu prie romantinio partnerio. Regresinės analizės rezultatai atskleidė, kad pirminis prieraišumas geriau prognozuoja prieraišumą prie romantinio partnerio nei šalutiniai veiksniai, tokie kaip amžius, lytis, partnerystės statusas bei santykių trukmė.According to attachment theory, attachment behavior occurs over a lifetime, but inconsistent research findings do not allow to draw reliable conclusions about the stability of attachment types and the association between childhood experiences and romantic relationships. The aim of this study is to evaluate the association between retrospective primary attachment to parents and attachment to a romantic partner in current romantic relationships. 250 subjects participated in the study, of whom 212 were females and 38 – males. Their age ranged from 18 to 35 years (M = 27.41 years, SD = 4.76). 55 (22%) of the participants had a partner with whom they were not cohabitating, 103 (41.2%) were cohabitating with their partner, 92 (36.8%) had a spouse. The duration of participant’s romantic relationship ranged from 0 to 288 months (M = 60.40; SD = 49.59). Proctor‘s (1998) „Parent attachment measurement“ was used to evaluate the primary attachment to both parents and Eastwick & Finkel‘s (2008) „Partner-Specific Attachment Anxiety Measures“ was used for the evaluation of attachment to a romantic partner. Social demographic characteristics were assessed with additional questions about participants' age, gender, relationship status, and relationship duration. Study results revealed that females tend to display higher scores of anxious attachment to a partner compared to men. In the male sample, there was no statistically significant relationship between primary anxious/avoidant attachment and, respectively, anxious/avoidant attachment to a romantic partner. However, the results showed a statistically significant moderately positive correlation between avoidant attachment to parents and anxious attachment to a partner. In the female sample, retrospective anxious and avoidant attachment to parents was positively associated with anxious and avoidant attachment to a romantic partner. The results of the regression analysis revealed that primary attachment is a better predictor of attachment to a romantic partner than control variables such as age, gender, relationship status, and relationship duration.Socialinių mokslų fakultetasPsichologijos katedr