Kant and Deleuze: what is the deepest secret of imagination?

Straipsnyje nagrinėjama Kanto nužymėtos ir Deleuze’o eksperimentiniame mąstyme rekonstruotos vaizduotės kaip vieno iš trijų proto gebėjimų raiškos lauko alternatyvos. Siekiama atsakyti į paties Deleuze’o išsikeltą kantišką klausimą: kokia yra giliausia paslaptis? Aptinkamos kelios atsakymo alternatyvos. Šiame tyrime paaiškėjo, kad Deleuze’o atsakymai į paties išsikeltą klausimą „kokia yra giliausia vaizduotės paslaptis?“ patiria metamorfozes, kurios apsuka ratą. Nuo pradinės pozicijos, kai vaizduotė veikia tik paklusdama intelektui ar protui, ji juda link laisvo trijų nepriklausomų sugebėjimų – intelekto, proto, vaizduotės atitikimo, paskui – link jų nedarnios dermės, jų kovos, kuri skatina kiekvienos naują atsiskleidimą, galiausiai – prie vaizduotės anihiliacijos, kuri leidžia užgimti naujai minčiai, taigi, ratas apsisuka ir grįžtama prie jų dermės naujame lygmenyje, moderuojant filosofiniam skoniui. Tačiau visas šias metaformorfozes jungia viena bendra Kanto suformuluota prielaida: vaizduotė niekada neišvengia triadinės priklausomybės, ji neveikia viena; ji galima tik santykyje su intelektu ir protu, t. y. kitais trimis jai paraleliais ir simultaniškais sugebėjimaisSome questions arise at this point. The first one – who speaks here: Kant or Deleuze? The second one – what is this deepest secret of imagination, as an intrigue of this kantian-dDeleuzean voice? How many possible answers to this question one can discern passing from “early Deleuze” to “late Deleuze”? In this article the author discoved some possible metamorphosis or twists of imagination in the experimental reading of Deleuze. It starts from the submissive position being directed by Uunderstanding or Rreason, to the free accord of three independent faculties, towards their discord, even fight, even death of the imagination for the sake of the thought and at least – the whirl closes and comes to the same point but from a different point of view: imagination, together with understanding and reason participate as an integral part of philosophical taste in later Deleuze. But one point united all these different adventures of imagination. Imagination always acts only in relation to the understanding and reason, it never plays free. It could never be able to play aloneVytauto Didžiojo universitetasŠvietimo akademij